Skaičiuojant valiutų vertę pagal tai, kiek šalyje kainuoja sumuštinis"Big Mac" (vadinamasis "Big Mac indeksas), vienas litas vertas maždaug 80 amerikietiškų centų. Tačiau pagal oficialų kursą, už vieną litą gautum apie 41 JAV centą - dukart mažiau. Išvados:
1) teoriškai statistinis lietuvis turėtų būti dukart liesesnis už statistinį amerikietį;
2) įėję į "McDonaldą" mes tampam dukart turtingesni nei "Maximoje".
Pirmojo vizito naujoji prezidentė išvyko į Švediją, į tėvynę grįš per Latviją. Jau buvome įpratę, kad pirmiausia pamaloniname lenkus. Tačiau su pastaraisiais dėl elektros kabelio iki šiol nepavyko normaliai susitarti. O Lietuvos ir Latvijos jungtis su Švedija netrukus įgis materialų kūną.
Read more...Žmonėms būdinga "aukso amžiaus" mąstysena. Neva kadaise gyventa tobulybėje, o po to viskas ėjo tik prastyn. Ir dabar visuotinai atrodo, kad baigiasi geriausio Lietuvos Prezidento era ir niekada jau taip puiku nebebus. Visko buvo, bet ne šiandien kritikos diena. Bet linkiu savo šaliai, sau ir pačiam Prezidentui (pastebėjot, kad šiandien portalai staiga atsibudo ir pradėjo rašyti iš didžiosios raidės?), kad aukso amžius vis dėlto lauktų ateityje.
Read more...Dvi naujienos.
Panevėžio miesto savivaldybė taupydama nusprendė atsisakyti dalies gatves prižiūrinčios bendrovės paslaugų. Nuo šiol ji tvarkys tik miesto centrą, o atokesnius rajonus šluos bedarbiai ir nuteistieji. Gatves prižiūrėjusi bendrovė priversta atsisveikinti su maždaug 70 kiemsargių. Rezultatas: atleisti kiemsargiai turbūt eis į Darbo biržą. Klausimas: kas tada tvarkys Panevėžio gatves?
Kita žinia - nuo ateinančių metų pradžios Ūkio ministerija ketina persivadinti į Verslo, inovacijų ir darbo ministeriją. Nesunku numanyti, kad tai kainuos... Klausimas: jeigu aš pasikeisčiau vardą, ar tą pačią akimirką jau mokėčiau žaisti petankę?
Aš pasikartosiu, nors esu kažkam jau sakęs. Lietuva - tai ne teritorija, gal net ne kalba ar kažkas kitas konkretus. Lietuva - tai idėja.
Read more...Jeigu pastarosiomis dienomis teko būti (gyventi) prie kurios nors Vilniaus mokyklos, turbūt pastebėjote, jog jos kitokios nei paprastai. Šalia būtinai stovi autobusas, per kurį, žinoma, nesimato, kas darosi pėsčiųjų perėjos priegose. Nosį (ir ūsus) pro švietimo įstaigos duris reguliariai iškiša (ūsuotas) policijos pareigūnas. O tam tikru metu, dažniausiai - vakarop, aplink mokyklą pabyra grandinės žmonių baltomis kortelėmis po kaklu. Oficialiai tai vadinasi "Lietuvos tūkstanmečio dainų šventė. Amžių sutartinė".
Žavus renginys. Tačiau kol kas didžiausią įspūdį iš jo man paliko vakar vakaras. Pravėręs balkoną viename Vilniaus mikrorajonų išgirdau visą Babiloną. Kelios merginos būriavosi prie suoliuko ir čiauškėjo fluently English, o jų tekstus į savo tarmę lietuvių ir rusų kalbų mišiniu emocingai vertėsi keli jaunuoliai. Atrodo, kompanijos puikiai rado bendrą šneką - juk gal dar lietuviai. "Štai kaip atrodo vienodo amžiaus sutartinė", - pagalvojau.
Uždrausti rodyti ir rašyti beveik viską, kas turi kokią nors konotaciją;
kiek fantazija leidžia, apsunkinti pardavinėti alkoholį;
apmokestinti įvažiavimą į Vilniaus senamiestį;
dar uždrausti tą, apriboti aną...
Ir visa tai daro valdžios, kuriose vyrauja konservatoriai ir liberalai.
Vis dar manau, kad dabartinė valdančioji dauguma nėra blogiausias variantas. Tačiau nebegaliu suprasti, kodėl jiems atrodo, kad vienintelė išeitis yra viską drausti? Valstybė - tai griežtas tėvas, kuris visada žino, kas ir kam geriausia. Valdantieji liberalai, kur jūs?
Nesiskelbiau, kad štai, jau parašiau 200-ąjį įrašą - draugystės su mergina mėnesius skaičiuojame tik pirmais metais, ar ne?
Bet šįkart džiaugsmo tiek, kad norisi pasidalint. Labai nustebau netikėtai atradęs, kad "Kačių lopšiai" pakilo per vieną pagerank laiptelį ir pasiekė ketvirtą pakopą! Nauja paspirtis atkyviau bloginti.
Šitas komiksas man pasirodė labai smagus. Pabaigoje paaiškinsiu, kodėl.
Radau du jo pavadinimus: "Don Kichotas" ir "Alternative energy revolution", kurį galima versti ir kaip "Alternatyvios energijos revoliucija" ir kaip "Alternatyvi energijos revoliucija". Pasididinsite spragteldami pele ant paveiksliuko.
Kas dar smagu - jog daugiau niekas nebeturės teisės šaipytis iš Don Kichoto, jei jis nuspręs kautis su vėjo malūnais:)
Šitas ir kiti komiksai - čia.
p.s. patys matot, kad dar iš daugybės dalykų čia šaipomasi. Nuostabu.
Ne visai mano blogo tema, bet išbandysiu bendrus tinklaraštijos privalumus. Mat greičiausiai net nereikia būti dideliu specialistu, kad galėtum man padėti. Mielas Lankytojau, klausiu Tavęs:
labai dažnai įsijungus kompiuterį mano windows xp desktopo (darbastalio?) dešiniajame apatiniame kampe, ten, kur rodo laiką, interneto ryšio statusą ir kai kurias įjungtas programas, pasirodo visiems šiais laikais gerai pažįstamas ženkliukas, kad kažkas prijungta prie USB jungties. Žiūriu apžiūriu - nieko ten neprijungta. Mano pelė su USB jungikliu , bet jis įkištas į tradicinės pelės jungties adapterį, taigi su kompiuteriu bičiuliaujasi ne per USB jungtį.
Ar mano kompiuteris, t.y. ir aš, turime kažkokių problemų, ar ne?
Per pasaulį žengia naujas siaubas - kiaulių gripas. Nors pati liga nėra naujiena, žmonės dreba, nes šiemet gresia jos pandemija. Apie šimtą užsikrėtusių žmonių jau mirė Meksikoje. Virusą iš ten parsivežė amerikiečiai, britai, Naujosios Zelandijos gyventojai. Lenkijos pareigūnai mano, jog labai realu, kad kiaulių gripas užklys ir pas juos.
Gal kas nori į Lenkiją pigesnės kiaulienos?
Iš karto noriu perspėti, kad šitas įrašas nėra prieš ką nors nukreiptas, o informacija pradėta rinkti atsitiktinai. Tačiau vėl rašau apie Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų narių nuotykius internete.
Sakytum, nieko naujo. Premjero blogas vis dar įstrigęs tyloje nuo sausio, nors net pradiniame Vyriausybės puslapyje, Ministro pirmininko rubrikoje, nuoroda į jį kabo iškart po nuorodos į biografiją. Tačiau erdvę bando užpildyti partijos bičiuliai.
Seimo narys Egidijus Vareikis išsirūpino svetainę parlamento domene. Atkreipkite dėmesį į adresą: www.lrs.lt/ruonis. Panaršius galima sužinoti, jog politikas seniai kolekcionuoja ruonių figūrėles. Tačiau truputį keista, kad, pavyzdžiui, interneto adresas www.vareikis.lt net neregistruotas.
Gerai, kad E.Vareikis kartais parašo į Delfi, o po savo tekstu nurodo blogo adresą. Kitaip ten užeitų tik sekretorė, namiškiai ir ištikimiausi kolegos. Puiku, kad politikas apskritai pildo savo virtualių kampą (blogu jo nepavadinčiau, nes nėra chronologiškai skelbiamų įrašų, galimybės jo komentuoti, ir daugumos kitų apibrėžimui būtinų savybių). Gal tik nesmagu, kai pridaroma tokių klaidų pačiame pirmame ir pačiame svarbiausiame pasisveikinime su užsukusiais lankytojais:
Sakysite, kad parašyti "pažįsta" su ilgąja y - smulkmena. Tačiau tai ne žiopla klaida, kai netyčia praleidi raidę ar nepadedi kablelio (gal tokių ir aš čia palikau). Greičiausiai tai pavyzdys, jog pamiršai, kad rašai lietuviškai...Be to, kadangi tekstas kabo pagrindinio puslapio matomiausioje vietoje, jau buvo galima pastebėti ir ištaisyti. Nežinau, kada konkrečiai parašytas jis pats, bet sprendžiant iš datų, svetainė veikia jau porą metų.
Valdžia demonstruoja naujus viešųjų ryšių manevrus. Patvarkė taip, kad pašalpa už nedarbingumo lapelį būtų mokama tik nuo ketvirtos ligos dienos. Tačiau tikina, jog tai ne vien dėl taupymo, bet ir dėl rūpesčio tautos sveikata. Smagu - man patinka netikėti argumentai. Todėl nusprendžiau dar pasismaginti ir pamąstyti, kaip reikia sirgti.
Patartina tai daryti įsijautus, bet oriai. Nors gauti papildomo dėmesio iš artimųjų ne pro šalį, svarbu nepersistengti. Sakoma, kad kai vyras serga sloga, jis serga vėžiu. Gal kitaip, bet ligos išsekina ir moteris. Todėl susirgėlis tikrai neatsisakys smulkių patarnavimų namuose. Tačiau pernelyg aimanuoti ir skųstis yra taktiškai nenaudinga. Ligonis, apie kurį reikia šokinėti, šokinėjančiam malonus tol, kol tvyro nebylus susitarimas, jog rūpestis yra savanoriškas. Vos tik ši iliuzija išsisklaido - finita la comedia. Kyla visokio erzelio ir sirgti tampa visiškai nemalonu.
Be to, sirgti reikia ilgai. Bent jau keturias dienas. O ištempus tiek, apsižiūrėti, kiek liko iki savaitgalio - gal visai verta dar pasiilginti mini atostogas. Keturias dienas ne tik todėl, kad pademonstruotum valstybei, jog ji gali keisti pašalpų mokėjimo tvarkas kaip nori, tau užteks kantrybės atsiimti savo. Tiesiog pravartu kartais paspausti "pauzę" amžinai skubančiame pasaulyje ir metodiškai ištyrinėti, ką TV rodo dieną, paskaityti prieš pusmetį pirktą knygą arba paklaidžioti internete ten, kur paprastai pritrūksta laiko užsukti. Per vieną ar dvi sirgimo dienas smegeninė nespėja persijungti į kitą režimą, juo labiau, kad jums ir taip sunku, nes jūs galų gale sergate!
Dar šis tas - jei nejaučiate ypatingai blogai, stenkitės turėti kuo mažiau reikalų su gydytojais. Geriausia, kad pavyktų apsiriboti tik teisinių formalumų tvarkymu. Taip sutaupysite ir daktarų, ir savęs lepinimo laiką. Galbūt sutaupysite ir pinigų. Išvengsite papildomos rizikos užsikrėsti, nes poliklinika - tai ligų šaltinis. Galėsite leisti pasireikšti savo fantazijai ir atrasti naujų gydymosi metodų. Be to, išaugs tikimybė, kad išsirgsite rekomenduojamą laiką (žr. ankstesnę pastraipą).
p.s. ar gydėtės teisingai, paaiškės tik visiškai pasveikus.
Jau esu šia tema rašęs, bet "Airbaltic" vėl pasistengė mane nustebinti. Šiandien gavau jų naujienlaiškį, kuris iškilmingai skelbia, jog atidaromas bilietų pardavimo biuras Klaipėdoje! Įsivaizduojat, kokia šventė?
Ta proga vėl gavau nuostabiai patogų pasiūlymą skristi į Palangą per...Rygą...iš Klaipėdos, reikia suprasti.
O gal man vertėtų nuvažiuoti į bilietų pardavimo biurą Klaipėdoje, nusipirkti bilietą į Palangą, ir grįžti į Vilnių, kad mano skrydis prie jūros būtų bent kiek logiškas?:)
Grumlinas siūlo per pietų pertrauką pamylėti gamtą ir pamaitinti vorą, bet noriu atkreipti dėmesį, kad ten ir kitų linksmybių yra.
Tereikia viršuje pasirinkti kurį nors iš mėlynų pavadinimų ir taip pat maloniai pamaitinti gyvatę, nupiešti kokį eskizą ar paeksperimentuoti su jaunaisiais breikeriais. Paaiškės, jog ne taip lengva būti ta smegenų dalimi, kuri siuntėja impulsus organams, kaip reikia elgtis, kad kūnas pajudėtų mums įprastomis trajektorijomis.
Rasite ir dar keletą paprastų smagumynų. Atsiprašau, kad vagiu laiką.
Mielos moterys ir merginos, sveikinu Jus su kovo 8-ąja ir linkiu nepaskęsti gėlių jūrose.
Taip jau sutapo, kad ši diena yra ir "Kačių lopšių" gimtadienis, tačiau nenorėdamas nė kiek kėsintis į tikrą šventę, paminėsiu dviejų metų sukaktį kuo kukliau.
Pažvelgus į statistiką akivaizdžiai matosi, jog šie metai palyginus su pirmaisiais, blogą stipriai stumtelėjo pirmyn:
*Pirmaisiais metais parašiau 45 įrašus ir sulaukiau 1024 unikalių lankytojų, pasirodžiusių "Kačių lopšiuose" 1441 kartą.
*Per antruosius suskaičiavau beveik triskart daugiau - 123 tekstukus. Lankytojų tuo tarpu pasirodė bene 14 kartų daugiau - 14374. Anie žvilgtelėjo į mano virtualius užrašus 19427 sykius.
Ištarčiau šituos skaičius garsiai - ausys pačiam nulinktų.
Tačiau skaičiais laimę sunku pamatuoti. Geriau kalbėsiu konkrečiais pavyzdžiais. Šiemet įgijau krūvą nuolatinių skaitytojų ir pats atradau kitų tinklaraščių skaitymo džiaugsmą. Blogas padėjo išspręsti beveik nuo praėjusio gimtadienio užsitęsusią problemą su Tele2. "Kačių lopšių" vardas netgi nuskambėjo per radiją ir galiausiai sužinojau, jog su Grumlinu mudviejų tinklaraščiai beveik vienmečiai:)
Rizikuoju sustiprinti įspūdį, jog padėkos ir iškilmingi tonai mūsų blogosferos arbatą daro pernelyg saldžią, bet negaliu nepasakyti "ačiū" tiems, kurie labiausiai padėjo tobulėti ir "Kačių lopšiams", ir man.
Pirmiausia - mano top komentatorių penketukas.
Scania - misteris Taikliosios įžvalgos, kurio kišenės pilnos argumentų diskusijose.
Troy - Balkanų moters vyras. Pas jį galima rasti, ko niekad neieškojai.
Grumlinas - kaip jau minėjau, tam tikra prasme vienmetis. Kuo jis dar žavi be viso tekstinio ir vaizdinio gėrio, tai jo kalbos stilius.
Rokas Arbušis - kartais gailiuosi, jog neturiu jo tema pasakyti tiek, kiek jis turi manosiomis.
Viktoras - žmogus iš kitos operos. Na gerai, ne iš operos - iš kokybiškų garsų pasaulio.
Rašydamas toliau nebūsiu originalus - Vienątokį mini visi. Tačiau esu faktais įrodęs, kiek dėmesio susilaukiau vien todėl, kad anas ponas įkėlė mano skydelį. Ką jau kalbėti apie blogoramas. Bet vis tiek daugiausiai naudos iš jo - nuostabioji lietuviškos blogosferos dvasia, kurią jis sąmoningai ir nesąmoningai kursto.
Ir dar keletas, kuriuos norėčiau paminėti (abėcėlės tvarka)
Benamis - smagu skaityt ir tiek.
Buržujus - pasakotojo talentas: vaizdais ir žodžiais.
Laura - patinka jos gebėjimas kai ką pamatyti kasdienybėje.
LTSR.LT - turi košės galvoj ir dar kažką.
Raimundas Zabarauskas - pavyzdys, kaip kas nors daroma kitaip: tinklaraštis ar blogosferos apžvalgos.
Vilma - man atrodo, kad tai labai nuoširdus žmogus.
Taip pat reikia padėkoti tokiems žodžiams kaip "Teleloto" ar "kaspiniuotis", kurie per paieškos sistemas į "Kačių lopšius" stropiai privilioja liaudies, nors lyg ir nėra pagrindinės šio blogo temos. Užsiminsiu, kad, pavyzdžiui, įvairios su "Teleloto" susijusios paieškų variacijos per pastaruosius 12 mėnesių čia atvedė žmones daugiau nei 1,5 tūkst. kartų. Tam, kad jie paskaitytų tai ar šitai.
Galiausiai noriu padėkoti visiems, kurie skaito, komentuoja ir kitur mini "Kačių lopšius". Atleiskit, jei kažko nepaminėjau. Užeikit kartais. Pabendrausim.
Vadinamasis sunkmetis jau atnešė ir gerų, tikrai gerų dalykų. Ekonominiais terminais tegul kalba kas išmano, aš tik keletą pavienių pastebėjimų iš gyvenimo pateiksiu:
* Seniai beteko naudotis, bet sakoma, jog ne tik krito taksi kainos, bet juos ir išsikviesti vėl įmanoma.
* Grumlinas pastebėjo, kad gamtovaizdį darkantys ir vairuotojų dėmesį vagiantys reklaminiai skydai autostradų pašonėse išbalo - gali būti, kad ir visai nunyks.
* Dabar pats metas pirkti baldus. Kainos pradėjo atitikti kokybę, bet tai dar ne maloniausia. Asmeninė patirtis šiomis dienomis parodė, jog komoda, kurios vos prieš pusmetį būtų reikėję laukti gal net visą tą pusmetį, dabar atkeliauja iš gamyklos į paskirtą vietą tą patį vakarą. Ir atgabena ją nemokamai - netgi nereikia imti trijų laisvadienių iš eilės laukimui, kol krovikai teiksis pasirodyti.
p.s. ir dar aš gailiuos, kad neturiu kur nos pasidėjęs ir pamiršęs kelių šimtų tūkstančių. Rasčiau - jau rytoj pirkčiau namą už padorią kainą:)
Anot day.lt, šiandien švenčiama Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Atskiros Lietuvių kalbos dienos lyg ir neturime. Jos nėra Atmintinų dienų įstatyme, nors Seimo narys Gintaras Songaila prieš keletą mėnesių įregistravo pasiūlymą, jog tokia data esą galėtų būti lapkričio 18-oji. Jis motyvavo tuo, jog pernai tądien sukako 20 metų nuo tada, kai lietuvių kalbai Lietuvoje buvo atkurtas valstybinės kalbos statusas. Tiesa, savo kalbą mes galime pagerbti gegužės 7-ąją, kai minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tačiau užteks biurokratijos. Esmė ta, kad kalbos diena, kaip ir pagarbintoji Valentino diena, turėtų būti ne saldybių persunktos 24 valandos kartą per metus, kai reklamos paskatinti visi staiga ima mylėti kokį nors objektą. Juk savo kalba, kaip ir meile, mėgaujamės kasdien. Taip pat, kaip ir puoselėjame, jei turime bent po šaukštą kokybiškos masės galvoje ir širdyje. Vėl grįžtu prie senos giesmėles, kad tai, ko galbūt trūksta, yra kartais atkreipti dėmesį ne į sistemą, o į jos grožį.
Po to, kai Laima Andrikienė pasakė labiau "taip" nei "ne" šių metų šalies vadovo rinkimams, o "Tvarka ir teisingumas" oficialiai kandidatu pasirinko Valentiną Mazuronį, pradėjo sklaidytis abejonės, kad Lietuvoje nebėra politikų, trokštančių būti prezidentais. Taigi šio posto jiems vis dar reikia. Tačiau ar prezidento reikia rinkėjams?
Kartais atrodo, jog tauta labiausiai nori simbolio, kurį galėtų mylėti. Ko nors panašaus į karalių, beveik karalių ar didžiuosius kunigaikščius, apie kuriuos pasakoja didingoji Lietuvos istorija, kol prie jos nepriskrenta visokie veikėjai, pasižymintys kritiniu mąstymu. Tai galima pajusti, kai pagrindinis argumentas per prezidento rinkimus tampa "patinka" arba "nepatinka", o ne ką jis nuveikė iki šiol, kokios jos pažiūros ir panašiai. Kita vertus, taip jau surašyta mūsų Konstitucija, kad prezidentas turi būti nepartinis, taigi, be realios politinės linijos.
O kai šalies va(l)dovas išrenkamas, jis tampa populiariausiu žmogumi šalyje, nebent susilaukia kokios apkaltos. Didžiausias įdomumas tas, jog skirtingai nuo LDK valdovų, dabartinis prezidentas tuo labiau mylimas, kuo mažiau reiškiasi priimant svarbius sprendimus. Keisčiausias paradoksas - kad dalis tautos norėtų, jog pirmasis šalies asmuo būtų tvirtas ir įsivaizduoja (taigi galbūt ir pageidautų), jog jis turi daug daugiau galių nei iš tiesų.
Ten, kur tiek daug maišalynės, reikia neeilinių gabumų politiko. Reikia tikėtis, jog tokį ir išsirinksim. Tuomet po 5 metų, prieš kitus rinkimus, galbūt nebekils klausimo, ar mums reikia prezidento. Tik mąstysim, kurį imt.
Pranešimai
Visi komentarai
– Vienas seniausių žaidimų pasaulyje – „katės lopšys”. Net eskimai jį moka.
© Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008
Back to TOP
