Kur dingo vėliavėlės ant automobilių?

Europos krepšinio čempionate, nepaisant strigimo pradžioje, Lietuvai sekasi tikrai gerai. Sekmadienį finalas su tikrai įkandamais prancūzais, o ir šiaip - sidabras jau garantuotas. Atrodo, džiaugsmui nėra ribų ir šaldytuvai jau skraido per langus.

Tačiau vienas dalykas šįkart kitaip. Ar pastebėjote, jog kažkur dingo visokios trispalvės vėliavėlės, automobilių veidrodėlių „ausinės“ ir panašūs trispalviai dalykėliai, kurie anksčiau išmargindavo miesto gatves? Nežinau, kaip kitose Lietuvos dalyse, bet Vilniuje šiemet juk praktiškai nematyti.

Nesakau, kad man jų trūksta, bet įdomu, kur visa ši atributika dingo. Nejaugi išvažiavo į Slovėniją? O gal nevyksta jokių akcijų, kurios anksčiau apdalindavo sirgalius tomis vėliavėlėmės? Ar tiesiog pasikeitė žmonių požiūris?

Read more...

WolframAlpha: "google" ar mąstymo žudikas?

Internete startavo nauja paieškos sistema „WolframAlpha“, kurią kai kas vadina "Google žudike". Mat ji ne siūlo milijoną ir dar vieną adresą, kur ieškoti informacijos, bet pati pateikia atsakymus.

Trumpai tariant, užuot leidusi vartotojui rinktis, sistema suvirškina visą informaciją ir pateikia konkrečius duomenis. Tai taupo laiką ir nervus. Kita vertus, kyla pavojus, kad faktų atranka žmogaus netenkins. Arba jis galutinai atpras mąstyti.

Pavyzdžiui, parašius "Capote", WolframAlpha randa 2005 metų filmą, o ne patį garsų rašytoją. "Klausimai" apie "Kačių lopšius" ir net "Nežinau.lt" liko be atsakymų. Apie dabartinį prezidentą Valdą Adamkų galima sužinoti, koks jo amžius ir kur jis gimė. Apie Dalią Grybauskaitę - tyla. Tiesa, ir įvedus Barroso, paaiškėja, jog tai vietovė Brazilijoje, o ne Europos Komisijos vadas. Trumpai tariant, Lietuva yra kiečiau už EK! O gal sistema dar tobulinama?

Geriausia bus, jei išbandysite patys. Dar kartą - spauskite čia. Plačiau apie WolframAlpha lietuviškai - čia.

Read more...

Žmogaus ir roboto meilė

Šį savaitgalį Vilniuje žmogus šoko su traktoriumi. Netrukus glamonėsis su robotu?

Anot internetinės "Vilniaus dienos", tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis`09" renginyje, skambant klasikinei muzikai, pasirodymą atliko du prancūzų trupės „Beau Geste“ nariai: vienas prie traktoriaus vairo, kitas - prie paties traktoriaus.

vd.lt nuotrauka

Koks nors mąstytojas, rašydamas žmogaus seksualumo istoriją, turėtų atkreipti dėmesį į šį faktą. Šokis - meilės akto imitacija. Moderniųjų laikų žmogus jau šoka su savo paties pagaminta mašina. Kol kas ją dar valdo kitas žmogus. Tačiau technologijos vystosi taip sparčiai, kad atrodo logiška, jog netrukus homo sapiens šoks su robotu. Kitas žingsnis bus meilė?

Vaizdelių iš pasirodymo Sereikiškėse neradau. Tačiau kadangi prancūzas ir traktorius savo draugystę demonstruoja nebe pirmą kartą, štai keletas kitų jų pasirodymų.

Read more...

Mokslininkas, bet ne fizikas

Šiandien Lietuvos radijo "Ryto garsuose" Audra Čepkauskaitė pasakojo apie dideles mokslininkų galimybes Europos Sąjungoje. Pradžioje ji nupiešė stereotipinį požiūrį į šios profesijos atstovą: menkai vertinamas, mažai uždirbantis, priklausomas nuo valstybės. Dar, žinoma, mes jį įsivaizduojame pasišiaušusį, išsiblaškiusį ir, švelniai tariant, nelinkusį bendrauti su kitais žemiečiais. Įrodymas, koks gajus mokslininko stereotipas - paveiksliukas, kurį pagal užklausą "scientist" "Google" vaizdų paieška išmetė patį pirmą:



Bet, anot žurnalistės, ne viskas taip jau blogai. ES siūlo mobilumo programas, globoja tarptautinius specialistų tinklus, remia karjeros siekiančius ir žiniomis pasidalinti norinčius mokslininkus, ir taip toliau. Todėl net ir Lietuvoje šis darbas gali būti malonus ne vien dėl pašaukimo.

Tačiau vienas stereotipas kalbant apie mokslininkus toks gajus, kad visai jį užmirštame. 99 atvejais iš šimto įsivaizduojame, kad mokslininkas - tai žmogus baltu chalatu, besisukiokantis laboratorijoje prie mikroskopo arba pilstantis kažkokius skysčius iš kolbos į kolbą. Vienu žodžiu, fizikas, chemikas, biochemikas, ir panašiai. Trečias ir ketvirtas mano paieškos rezultatai:

O juk mokslas apie žmogų - tai ne tik biologija. Egzistuoja įvairūs humanitariniai ar socialiniai mokslai. Ne visi nuvertina jų svarbą, bet dažnai ignoruoja statusą. Maždaug: kuo naudinga filosofija, jei filosofai nesugeba tinkuoti sienų? Technologijos taip toli paliko užnugaryje paliko žmogų, kad tyrinėjams dažnai neberūpi jo poreikiai ir ar jis sugebės prisitaikyti prie naujovių.

Kita vertus, galbūt tikrai: kam mums bandyti tyrinėti žmogaus sąmonę, jei kuriame naują žmogų, netgi tokį, kuris gali mokyti?

Read more...

Kur dingo "Velnio advokatai"?

Prieš porą savaičių Lietuvos interneto padangėje nušvito dar vienas personažų duetas. "Velnio advokatais" prisistatantys psichoterapeutas Olegas Lapinas ir, kaip sakoma aprašyme, buvęs žurnalistas Audrius Lelkaitis, naujame videobloge apžvelgia, jų teigimu, svarbiausius įvykius ir taip esą kovoja su vidine ir išorine cenzūra.

Kas nematėt, štai vienas jų įrašiukų:



Prisipažinsiu, kad pradėjau juos žiūrėti dėl pačios idėjos. Bet kaip apsirengę du visuomenei neblogai žinomi veikėjai sėdi, skaito įvairiausius žiniasklaidos pranešimus ir juos komentuoja kaip užeina ant seilės. Laidelė, jeigu ją galima taip vadinti, turi vienintelį nuolatinį elementą - tokį patį pristatymą pradžioje, o baigiasi tada, kai sugalvoja A.Lelkaitis. Tiesa, trunka tiek, kiek ir turėtų vaizdo įrašas internete - dvi tris minutes. Atrodo, kad buvo suplanuotas dar vienas išskirtinis videoblogo veikėjas - katė Faina, bet ji, kaip kiekvienas normalus katinas, dalyvauja tik tada, kai pati nori.

Nė vienas iš dviejų vyrukų nėra pagarsėjęs kaip ypatingas humoro meistras. Be to, bent iš pradžių jie atrodė lengvai susikaustę, todėl vykusiai pajuokauti kol kas pavyko tik keletą kartų. Vis dėlto, kaip jau minėjau, smagiausia yra pati idėja. Postmoderni, sakyčiau. Tikras videoblogas, neva atsainiai kuriamas savo malonumui, tačiau turintis savotiškai rafinuotą potekstę. Sunku ją tiksliau apibūdinti, reikėtų žiūrėti patiems, bet trumpai tariant, "Velnio advokatai" dažniausiai palieka tokį "WTF?" įspūdį. Žinot, kai kas nors pajuokauja, tada seka akimirkos pauzė ir visa kompanija pratrūksta juokais. Bet juokiamasi ne iš pasakyto pokšto, o iš jo sakytojo. Šiuo atveju O.Lapinas ir A.Lelkaitis nebijo tapti pajuokos objektu ir tai prideda papildomos rafinuotos ironijos. Galbūt netgi tampa pagrindine videoblogo žinute.

Gaila tik, kad mestelėję keletą įrašų, jiedu dingo iš "eterio". Kita vertus, nereguliarumas taip pat turėtų atspindėti tokio stiliaus videoblogo koncepciją.

Ai, velniai nematė, pateikiu likusius "advokatų" pasirodymus.

Read more...

Gyvenimas - tai šiaudelis gerti pieną

Atsitiktinai į virtuvę pateko "Sipahh" šiaudeliai. Tai kiek storesni nei įprasti vamzdeliai, kurių viduje yra kokio nors skonio granulės (mano bandytos - neva šokoladinės). Kai per "Sipahh" trauki pieną, jo skonį papildo (pagardina/iškreipia?) šiaudelio "įdaro" skonis. Galima keisti ir kitų gėrimų skonius, nors subalansuota, kaip jau minėjau, pienui. Atrodo maždaug šitaip:


Tačiau rašau ne dėl reklamos. Reikalas tas, kad man šitie "Sipahh" - savotiška mūsų pasaulio metafora. Po velnių, juk tai tikrų tikriausias simuliakras - geri pieną, matai, kad geri jį - baltą, tam tikros konsistencijos, iš butelio su užrašu "Pienas". O skonis - šokoladinis, vanilinis, braškinis ar dar velniai žino koks. Beje, ir šiek tiek sintetinis.

Dar "Sipahh" primena filtrus, kurių mes naudojame vis daugiau. Nemėgsti pieno, bet siurbčiojant per skonį pakeičiantį šiaudelį jis jau visai nieko? Kaip ir lūšnynais geriausia baisėtis kino teatro kėdėje (atleiskite už jau gana nuvalkiotą pavyzdį). Arba grožėtis gamta per mašinos ar traukinio langą, televizoriaus ar kompiuterio ekraną, o ne išėjus pasivaikščioti. Kaip ir bendrauti vis labiau linkstame per įvairias komunikacijas ir per jas gauname tai, kas realybėje apstatyta barikadomis. Pavyzdžiui, ar pavyktų gyvenime kasdien diskutuoti su ponais Raču ar Zuoku laisvai ir drąsiai taip, kai galima blogosferoje?

Galiausiai "Sipahh" - tai gamtos tvarkos keitimas. Per milijonus metų išsivystė karvė, kurią per tūkstančius metų žmonės išmoko melžti, kad gautų pieno. Dabar žemiečiai dar sugalvojo, kaip patobulinti jo skonį. Tie patys, kurie tuoj sugalvos, kaip patobulinti patį žmogų, kad jis gyventų kitaip nei iki šiol jam buvo skirta.

p.s. aš ne prieš evoliuciją:)

Read more...

Sunkmečio lengvalandės

Vadinamasis sunkmetis jau atnešė ir gerų, tikrai gerų dalykų. Ekonominiais terminais tegul kalba kas išmano, aš tik keletą pavienių pastebėjimų iš gyvenimo pateiksiu:

* Seniai beteko naudotis, bet sakoma, jog ne tik krito taksi kainos, bet juos ir išsikviesti vėl įmanoma.

* Grumlinas pastebėjo, kad gamtovaizdį darkantys ir vairuotojų dėmesį vagiantys reklaminiai skydai autostradų pašonėse išbalo - gali būti, kad ir visai nunyks.

* Dabar pats metas pirkti baldus. Kainos pradėjo atitikti kokybę, bet tai dar ne maloniausia. Asmeninė patirtis šiomis dienomis parodė, jog komoda, kurios vos prieš pusmetį būtų reikėję laukti gal net visą tą pusmetį, dabar atkeliauja iš gamyklos į paskirtą vietą tą patį vakarą. Ir atgabena ją nemokamai - netgi nereikia imti trijų laisvadienių iš eilės laukimui, kol krovikai teiksis pasirodyti.

p.s. ir dar aš gailiuos, kad neturiu kur nos pasidėjęs ir pamiršęs kelių šimtų tūkstančių. Rasčiau - jau rytoj pirkčiau namą už padorią kainą:)

Read more...

Blogerio statusas

Netrukus sukaks dveji metai nuo tada, kai pradėjau rašyti tinklaraštį. Žinoma, "Kačių lopšiai" yra mano gyvenimo dalis, tačiau niekad nelaikiau jos pernelyg svarbia. Trumpai tariant, turiu omenyje tai, kad jei kas gatvėje šauktų "ei, blogeri!", neatsisukčiau. O gal vertėtų pradėti?

Mano sąmonėje didžioji dalis tikrųjų blogerių yra užsieniečiai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, šis ponas, iš to netgi neblogai uždirba, taigi yra tinklaraštininkai profesionalai. Neteigiu, kad blogą reikia būtinai rašyti dėl pinigų, bet juk tai vienas iš profesionalo bruožų - pragyventi iš savo veiklos.

Lietuvoje pilnakraujais blogeriais, mano galva, yra Džiugas, Justinas (garsesnis, be abejo, šis tinklaraštis, bet jis tapo kolektyviniu), Ežiukas ir dar keletas, kuriuos greičiausiai jūs jau patys išsivardinote mintyse. Žinoma, reikia įpaišyti ir Liutaurą - užtektų vien jo indėlio į teisinio blogerio statuso (čia ir kitur) Lietuvoje apibrėžimo bandymus. Kaip apibūdinti Artūro, iš dalies - ir Liutauro, statusą, dabar tingiu galvoti. Akivaizdu, kad jie tikresni blogeriai nei, pavyzdžiui, A.Kubilius, bet labai sunku užčiuopti tą siaurą ribą tarp garsaus apžvalgininko "namų" internete ir tinklaraščio. Panašiai kaip ir su ponu Česlovu ar kitais, kurie jau ir prieš tai daugelį metų reguliariai viešino savo įžvalgas, tik ne vienoje, lyg ir jiems patiems priklausančioje vietoje.

Tačiau dauguma tinklaraštininkų - ir tai labai natūralu - didelės įtakos realiems procesams neturi. Gyvenime jie labiau žinomi kaip kokių nors sričių darbuotojai, vadovai, mokytojai, tėvai, mamos, vaikai, studentai, moksleiviai, etc., tačiau ne kaip blogeriai.

Bet po to, kai LR laidoje "Ryto garsai" (jei kam tikrai įdomu, klausykitės nuo maždaug 2:58 laidos minutės) tam tikru būdu susiklosčius aplinkybėms aš patapau pašnekovu reportaže iš "Knygų mugės", pradėjau dvejoti. Esmė ta, kad kai paprašiau žurnalistės Audros Čepkauskaitės manęs niekaip ypatingai nepristatinėti, ji mane įvardijo kaip blogo "Kačių lopšių" autorių. Aišku, nieko svarbaus - klausytojams tai turėjo tiesiog prašvilpti pro ausis. Tačiau prisiminiau ir keletą atvejų, kaip Lietuvos mąstu didžiulių bendrovių atstovai reagavo į blogerių pastabas savo tinklaraščiuose (su vienu atveju susidūriau iš aš pats, o kitas - nemažiau įspūdingas). Jeigu viskas taip tęsis ir toliau, blogą bus sunku vadinti vien hobiu.

Read more...

Nekriziniai čigonai

Vadinamuoju sunkmečiu mes linkę apriboti savo lūkesčius, iš dalies, beje, ir skatindami tą vadinamąjį sunkmetį, tačiau tai jau kita tema.

Esmė ta, kad labai retas kuris reikalauja kad ir, pavyzdžiui, didesnio atlyginimo. Dabar pasitenkimui užtenka vis dar turėti darbą. Sumenko reikalavimai ir maistui, gyvenamam plotui, automobiliams ar laisvalaiko pomėgiams - ko privalomąja tvarka nereikia, to dažnas apskritai atsisako.

Tačiau Užgavėnių čigonams ekonomikos dėsniai negalioja. Pernai ar užpernai už tą patį nuvalkiotą ketureilį, iš kurio kai kurie išspaudžia vos pirmąjį dvielį, jiems pakakdavo saujelės saldainių. Šiemet privalu įkrauti visą SAUJĄ. Dviejų litų taip pat mažoka - šįmet žvilgsniais išplėštų bent penkis.

Iš dalies suprantu - infliacija. Bet kaip ten su tais mažėjančiais lūkesčiais? O kokie jus aplankę čigonai - gyvenantys pagal ekonomikos dėsnius ar ne? 

Read more...

Amžinas klausimas: kodėl mes rašome blogus?

Tiesą sakant, nepamenu, ar esu šia tema ką nors rašęs lopšiuose, bet ji tikrai amžina ir visaapimanti. Pats apie tai susimąsčiau paskaitęs komentarus po įrašu apie blogo tekstų laikinumą.

Grumlinas išdėstė, jog "tinklaraštis visų pirma skirtas būti dienoraščiu, fiksuojančiu tinklaraštininko gyvenimą/mintis/įspūdžius, o ne kompiuteriniu/politiniu/moksliniu/pramoginiu žurnalu". Jis turėtų būti rašomas savo, o ne kitų malonumui, kitaip gali išvirsti į pelningą, bet baudžiavą. Tačiau, kad ir rašydami tik tomis temomis, kurios mums patiems įdomios ir tuo dažnumu, kuris mums patiems patinka, norime būti pastebėti, todėl neslepiame savo įrašų po devyniais užraktais ir rašome suprantamu stiliumi.

Egi2ks kur kas labiau akcentuoja tinklaraščio publikavimą. Anot jo, pasirinkęs rašyti internete, pasirinkai ir viešumą, todėl neapsimetinėk, kad nenori būti skaitomas. Įsiklausyk į savo skaitytojų norus, nes kuo daugiau jų turi, tuo maloniau.

Troy pritaria Grumlinui - svarbu blogo rašymo malonumas, visa kita - antraplaniai dalykai. Tačiau tinklaraštis vertas viešumo, nes lankytojų reakcijos kartais gali praturtinti.

Iš esmės nematau esminių prieštaravimų ir su jų mintimis sutinku. Tik pridėsiu dar šį bei tą. Rašau tinklaraštį, nes to noriu, bet jaučiu šiokią tokią atsakomybę išlaikyti kažką panašaus į stilių ir tematiką, kokia ji bebūtų plati. Todėl jei pradėčiau rašyti, tarkime, herojines poemas ar pildyti kokį nors emigranto, vynų eksperto ar tėvelio dienoraštį, labai abejoju, ar skelbčiau jį čia. Kaip ten bebūtų, kiekvienas jūsų, mielieji skaitytojai, komentaras, yra priverčia pasitempti ir išvagoja veide malonią šypseną.

p.s. atleiskit už laisvas komentatorių minčių interpretacijas, nors stengiausi išlaikyti esmę.

Read more...

Kaip prailginti vienadienio drugelio gyvenimą?

Vienas iš dalykų, kuriuos norėčiau patobulinti tinklaraščiuose – tai laikinumas.

Aišku, velniškai išaugus gyvenimo ir žinių apie jį plitimo spartai, beveik viskas tapo laikina. Juo labiau tokie nereikšmingi įvykėliai, kaip kažkieno pasapaliojimai bloguose. Tačiau kartais blogosferoje randu tekstų ar vaizdų, kurie verti gyventi ilgiau nei vieną dieną. Deja, ir jiems skirta tik tiek. Neretai dar mažiau, jei autorius pasižymi tokiu produktyvumu kaip koks Vienastoks, Scania ar Grumlinas.

Tiesa, kai kurie tinklaraščiai atsinaujina kur kas rečiau, todėl naujas indėlis ten kabo keletą dienų ar savaičių. Tačiau daugiausia dėmesio jis sulaukia vos įdėtas (ypač dėl RSS prenumeratos) ar paminėtas kur nors kitur. Toks dėmesys būna momentinis – para kita, ir vėl…Lieka tik atsitiktinių užklydimų galimybė per paieškų sistemas, tačiau ir ji nuolat mažėja.

Ką čia bepadarysi – gyvenam tokioj lekiančioj visuomenėj, naudojamės tokiu dinamiškai srūvančiu komunikacijos kanalu kaip internetas, ir tiek. Yra pavienių atvejų, kai pavyksta išsisukti iš srovės ir ramiai pastovėti ant kranto.

Tačiau laikinumo tendencija pati vis labiau plinta. Bloguose vis daugėja tik tos dienos, kartais tik tos valandos aktualijų. Nesakau, kad tai yra neįdomu ir blogai - iš dalies gi tokia tinklaraščių specifika. Bet žvilgsnių iš distancijos tenka rimtai paieškoti.

Read more...

Iš amžinųjų dėdės Mykolo tiesų (10): apie viršininkus

Kurį buvusį šefą atsimeni geruoju? Jei jį atleido anksčiau nei jis būtų spėjęs atleisti tave.

Read more...

Teleloto svajonė sunkmečiu šviečia ryškiau

Ką tik pasitikrinau savo "Teleloto" bilietus. Vėl nieko nelaimėjau...Bet šituos du pirkau už pinigus, kuriuos gavau, kai prieš porą savaičių dovanotas bilietas man atnešė 4 litų laimę. Trumpai tariant, nuostolio nepatyriau.

Pastaruoju metu pastebiu, kad mano aplinkoje pagausėjo prieš sekmadienį įsigyjančių nors po vieną bilietą į milijoną. Tiesa, dar nepasitaikė, kad kas laimėtų:) Nors man tai panašu į pinigų mėtymą (gal todėl, kad pačiam irgi ne itin sekasi loterijose?), tris iš pastarųjų penkių pirmadienių turėjau, ką pasitikrinti.

Spėju, bendras nupirktų "Teleloto" bilietų skaičius Lietuvoje taip pat auga. Gana logiška, kad kai viešąją erdvę užkariauja krizė, žmonėms išauga noras tikėti stebuklais. Juk kaip būtų nuostabu dabar, kai ateitis atrodo tokia pilka, staiga imti ir laimėti kibirą pinigų! Be jokių didelių pastangų - vos už du litus.

O jei ir nelaimi, bent jau nusiperki svajonę. Ne šiaip sau kokių plevenančių vaizdų rinkinį, o tikrą daiktą, kurį laikai rankose. Argi vien tai nėra stebuklas? Iki tol, kol nenutinka, kaip tai moteriškei iš pasakėčios, kuri nešė į turgų parduoti pieną ir svajojo, kiek visko už tai nusipirks. Tačiau ąsotis sudužo, ir teko namo grįžti tuščiomis.

p.s. kadaise Scania ragino savo tinklaraštyje rašyti ir pagal raktažodžius, pagal kuriuos žmonės kartais atsitiktinai užklysta iš paieškos sistemų. Taigi ar jūsų "Teloloto" bilietas buvo laimingas, galite patikrinti čia.

Read more...

Kaip TV3 žongliruoja žiūrovų sąmone

Vakar vakaras tapo istoriniu Lietuvos krepšiniui. 2009-ųjų sausio 8-oji buvo ne tik Apolinaro, Teofilio ir kitų vardadienis. Tądien įvyko lūžis - buvo atsikratyta iliuzijų ir aiškiai pademonstruota, koks yra tikrasis krepšinio statusas mūsų valstybėje. Taip pat - kokia didžiulė yra televizijos įtaka.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie "Viasat Broadcasting" sprendimą vienas svarbiausio šio sezono "Žalgirio" rungtynių "Eurolygoje" su Prancūzijos "SLUC Nancy" transliuoti ne per TV3, o per „Viasat Sport Baltic" - nišinį kanalą, perduodamą palydovais arba kabelinių TV tinklais. Be to, rungtynės transliuotos ir TV3 interneto svetainėje.

"Verslas yra verslas," - šie žodžiai laukinio kapitalizmo šalyje tapo neginčijama aksioma. Todėl "Viasat" atstovų Lietuvoje argumentai apie pelną mums turėtų viską paaiškinti. Esą "Eurolygos" turnyras yra labiausiai vertinamos krepšinio varžybos Europoje, todėl natūralu, kad transliacijos teisės yra vienos brangiausių, o kaštai prilygsta visam vienos lietuviškos laidos sezonui (groteskiška, kad rungtynių metų rodyta lietuviška laida buvo "Dzin"). Sporto varžybų rodymas dėl savo brangumo visame pasaulyje perkeliamas į mokamą televiziją. Tokia, anot Simono, tendencija. Aš, nors ir kaip vertinu futbolą, beveik supratau, kodėl taip buvo padaryta su šios sporto šakos Lietuvos rinktinės transliacijomis.

Tačiau dar užvakar mums buvo sakoma, kad krepšinis Lietuvoje - tai antroji religija. Jo statusas ypatingas, kitoks nei visame pasaulyje su visomis jo tendencijomis. Mes naiviai tikėjome, kad tai nors lašeliu svarbiau už pinigus. Kad transliuoti "Eurolygos" varžybas, kuriose žaidžia komanda iš Lietuvos, yra garbė. Jog toks ketvirtadienis, kaip vakar, turi būti kažkas panašaus į nacionalinę šventę, taigi ir svarbiausias jo įvykis privalo būti rodomas per nacionalinę televiziją, o ne per vos kelis šimtus tūkstančių žiūrovų pasiekiantį kanalėlį.

Giliai giliai mes žinojome, kad legendos apie krepšinio per TV populiarumą primena muilo burbulus. Statistikos duomenimis, net Lietuvos rinktinės rungtynės retai kada būdavo populiariausios mėnesio transliacijos. Ką jau kalbėti apie "Žalgirį" "Eurolygoje". Aš pats, tiesą sakant, toli gražu ne visas rungtynes pažiūriu: tiek "Lietuvos ryto", tiek Kauno ekipos. Tačiau tik vakar tiesa buvo galutinai atskleista. Vakar turėjo nebelikti naivuolių. Svarbiausias mūsuose yra verslas, o ne kažkokie naivūs principai.

Tai buvo aišku jau pernai, kai TV3 ėmėsi šantažo prieš Seimo narius, kai parlamentas patvirtino alkoholio reklamos ribojimus. "Jie žlugdo Lietuvos sportą!" - prisimenate tokią frazę? Turbūt prisimenate ir politinį spaudimą dėl "Laisvės Joninėms". Šie procesai parodė, kaip stipriai televizija veikia lietuvių sąmonę. Juk pernai dėl krepšinio transliacijų, kurių net nenaikino, o tik rodė ne tiesiogiai, televizijos įaudrintoje tautoje kilo toks ažiotažas, kad imta rašyti peticijas ir galvoti apie protestus. Šįkart dėl visko kalti ne politikai, o televizija. Todėl nėra kam visaapimančiais komunikacijos kanalais koncentruoti liaudies emocijų. Ir ką jūs galvojate? Kaip stipriai bebūtų pasišaipyta, liaudis rami.

p.s. "Kačių lopšiams" šiandien irgi istorinė data, tik gerąja prasme. Tinklaraštis jau turi 100 RSS prenumeratorių!:)

Read more...

Metų "kartos"

2009-ieji. Po velnių, prieš kurį laiką net nebūčiau buvęs tikras, kad jų sulauksiu.

Nesiruošiu dejuoti apie greitai bėgantį gyvenimą. Tiesiog noriu pasvarstyti, kaip jaučiame metus. Tik nežinau, ar tai, ką bandysiu aprašyti, yra bendražmogiška savybė, ar kažkoks mano mąstymo iškrypimas.

Pakalbėkime, tarkim, apie 1996 metus. Logiška, kad tais metais jie man atrodė patys šiuolaikiškiausi. Dar ir kokiais 1999-aisiais 1996-ieji buvo tarsi iš tos pačios serijos. Ko nepasakyčiau apie 1995-uosius. Arba dar blogiau - kokius nors 1993 metus. Apie devintą dešimtmetį net galvoti nesinori, koks tai buvo senas laikas. Tarsi visi daiktai ir reiškiniai būtų laikytini naujais, jei atsirado 1996-aisiais ir vėliau. Visa, kas sukurta iki tų metų sausio pirmosios, jau turėjo tam tikrą praeities atspaudą. Lyg iki 1996-ųjų pasaulyje tebūtų buvę 256 spalvos, o vos sužibus Naujųjų fejerverkams, būtų nušvitusios 1024-ios. Na, manau, supratot.

Tačiau netrukus įlipome į naują tūkstantmetį. 1996-ieji po truputį tolo ir patys nugrimzdo į praeitį. Gimė nauja metų "karta".

Dar kelios sausio pirmosios - ir 2000-ieji teliko su 2048 spalvomis, o mes jau gyvenome tarp 4096.

Dabar, kai įžengėme į 2009-uosius, kurie metais vis dar yra iš tos pačios serijos? Dėl 2006-ųjų esu tikras. 2005-ieji jau kelia abejonių:)

Read more...

Kuo rašote savo blogų įrašus?

Rašyti ranka ar kompiuteriu? Ši dilema kyla vis rečiau. Dalis (maža dalis) rašančiųjų pasiryžo tiesiog neįsileisti kompiuterio į savo gyvenimą. Likusieji praktiškai atsisakė rašymo ranka. Kartu baigia išnykti ir perrašinėjimo į švarraštį tradicija. Netgi tokia jos atmaina, kai tekstas parašomas ranka, o po to perrašomas kompiuteriu, daugumos būtų pavadinta atgyvena. „Lėtąjį” rašymą su perrašymu išstūmė „greitasis”, kaip cigaretė kadaise nurungė pypkę. Tiesiog pirmajam „nebėra laiko”.

Tokie veikėjai kaip tinklaraščių autoriai galėtų užsiimti lėtuoju rašymu net ir naudodami vien kompiuterį. Iš pradžių sukurpti tekstą kokiame nors tekstų redaktoriuje, o po to jį įdėti į savo blogą. Įdomu, ar daug taip darančių?

Aš pats beveik 100 proc. atvejų rašau tiesiai blogger.com platformoje, nors tai ne itin patogu. Yra įvairių niuansų, pavyzdžiui, kartais noriu ištrinti raidę, o dingsta visas žodis. Kitą sykį sistemai nepavyksta išsaugoti įrašo, būna, kad pats užsimiršęs ką nors paspaudžiu - ir visi suraizgyti sakiniai dingsta velniop amžiams. Nežinau, kas dėl to kalčiausias, gal mano smegenys, bet rašydamas čia dažnai priveliu žioplų klaidų ar parašau pernelyg painių sakinių. Ką jau kalbėti apie blogger reikalus su lietuvių kalbos tikrinimu. Tačiau vis tiek naudojuosi šiuo blogo redaktoriumi ir pasąmonėje turiu tam nepatikrintą argumentą - turbūt man atrodo, jog taip greičiau.

Kiek žinau, yra specialiai tinklaraščių rašymui skirtų teksto redaktorių, yra standartiniai Word, Notepad, Wordpad, OpenOffice Writer ir t.t. Daugybė galimybių rašyti kur kas kokybiškesnius įrašus ir gana patogiai perkelti juos į savo blogą. O gal nė velnio nepatogiai? Galbūt visai ne kokybiškesnius ?Kaip jūs darote?

Read more...

Tai įmanoma: J.Lennonas ragina padėti nupirkti po kompiuterį vargingai gyvenantiems vaikams

XIX amžiuje, kai ėmė taukšėti telegrafai, blinksėti fotografija, pasigirdo pirmosios radijo užuomazgos ir atsirado gausybė kitų stebuklingų komunikacijos prietaisų, pasipylė fantazijos, kad netrukus bus galima bendrauti ir su mirusiaisiais.

XX amžiuje išpopuliarėjo beprotiškiausi dalykai, tačiau prikelti mirusiųjų, regis, taip ir nepavyko. Tik atkurti jų vaizdą ir garsą, kad anie dar kartą pakartotų, kas mus labiausiai žavi.

Tačiau 2008-iesiems einant į pabaigą pavyko prisišaukti Anapilin išėjusį veikėją ir priversti jį pasakyti naują tekstą. Tai padarė visagalė reklama. Prieš 28 metus nužudyta "The Beatles" legenda Johnas Lennonas jau keletą dienų ragina žmones aukoti labdaringai organizacijai "One Laptop Per Child“. Jos darbuotojai siekia aprūpinti saulės energiją naudojančiais nešiojamais kompiuteriais neturtingiausių šalių vaikus.

"Imagine every child no matter where in the world they were could access a universe of knowledge", - perfrazuodamas savo hitą "Imagine" reklamoje sako J.Lennonas, kurį šiam kilniam darbui prikėlė skaitmeninės technologijos.

Pamatykite tai patys:

Read more...

Kodėl lietuviai taupo pasisvekinimus

Kodėl daugelyje Vakarų šalių susitikę siauresnėje erdvėje sveikinasi ir nepažįstami žmonės, o mūsuose net kaimynai neretai apsieina neburbtelėję vienas kitam "labas"? Pažvelgę tam tikru kampu išvystume paprastą, bet daug aprėpiantį atsakymą.

Vyrauja teorija, kad šiuolaikinio sveikinimosi užuomazgos atsirado pirmykštėse bendruomenėse, kai žmonės ištiesdavo vienas kitam rankas atvirais delnais rodydami, jog neturi ginklo. Trumpai tariant, sveikinimosi gestas reiškė, jog susitikusios personos nėra nusiteikusios priešiškai.
Ilganiui pasiveikinimo judesys mutavo į pamojavimą delnais, keletą lakoniškų bučinukų, galvos linktelėjimą, kokią nors sutartinę frazę ar net pasitrynimą nosimis. Svarbiausia išliko pirmapradė reikšmė: besisveikinantieji yra žmonės, kurie susidūrę vienas su kitu jaučiasi saugūs, arba pasisveikinimu sukuriama saugumo atmosfera.

Lietuvoje, kaip žinia, bendruomeniškumo jausmas dar tik formuojasi. Kai kam primygtinai svarbu gatvėje ką nors aplenkti, parduotuvėje užlysti į eilę, iki kraujo grumtis dėl sėdynės viešajame transporte, apmauti nepažįstamą, ir taip toliau. Sugalvojęs pasisveikinti su į tavo daugiabutį atvykusiais kažkieno svečiais rizikuoji būti palaikytas net psichiškai nesveiku.

Dėl daugybės aplinkybių mūsų visuomenėje susiklosčiusi tokia situacija, kai dauguma vieni kitus laiko priešais. Tarp nepažįstamųjų saugus gali jaustis tik su savimi, tik šiuo asmeniu verta pasitikėti. Todėl ir nesinori rodyti, ar delne nešiesi ginklą.

p.s. esu priverstas padaryti tokią remarką: man gera gyventi Lietuvoje ir tikrai nemanau, kad visi lietuviai yra užgniaužtų ambicijų aukos ir nieko negirdėję apie mandagumą. Tiesiog bandau užčiuopti tendenciją.

Read more...

Juokai rimtu veidu

Nuo barono Miunhauzeno laikų sakoma, kad didžiausios kvailystės gyvenime padaromos rimtu veidu. Kažką panašaus galėtume pasakyti ir apie juokus, ar ne? Tačiau pastaruoju metu mūsų blogesferoje reguliariai užtinku teiginį, jog šiais laikais pokštų, pasakytų ar parašytų be šypsenėlės, nelabai kas besupranta (paskutinį kartą šią mintį išdėstė LTSR.LT). Kodėl taip galėtų būti? Šįkart panagrinėsiu tik juokavimą raštu.

Apie juokus tinklaraščiuose galima pažerti gana įtikinamos teorijos. Psichologai yra paskaičiavę, kad verbaline kalba, t.y. žodžiais, pašnekovui pateikiame tik apie 20-40 proc. informacijos. Didesnę dalį pranešame neverbališkai: gestais, grimasomis, kalbos tonu, ir t.t. Rašydami tinklaraščius tik žodžius ir teturime. Nežodinę kalbą gali atstoti tik šauktukai, klaustukai ir, bene efektyviausiai, šypsenėlės.



Nelabai tikiu rašymo patarimais, bet beveik visuose jų rinkiniuose rastume ką nors panašaus į šį: jei gali savo tekste nejuokauti, nejuokauk. Jeigu plačiau, tai, kas rašančiajam atrodo juokinga, nebūtinai prajuokins ir skaitantįjį. Ne tik dėl gebėjimo dėlioti žodžius, bet ir dėl skirtingų autoriaus ir skaitytojo nuotaikų ar patirčių. Visada juokingai juokauti raštu geba tik tikri meistrai, pavyzdžiui, šis ponas.

Žinoma, yra tokių tinklaraštininkų, kurių humoro jausmas mums savas, todėl net ir subtiliausias jų humoras pralinksmina be šypsenėlių. Kaip ir žmonių, kuriuos gerai pažįstame. Tiesiog nujaučiame, kada jie juokauja. Būna ir tekstų, kurie parašyti taip, kad savaime kelia juoką.

Tačiau kai prieš akis - tik vienas, atrodo, rimtai, parašytas sakinys, mums reikia konteksto. Arba jie egzistuoja, ar ne.

Read more...

Muzikinis albumas USB rakte ir muzikos industrijos ateitis

Nesu didelis Lino Adomaičio muzikos gerbėjas, bet šiandien nugirdau, kad naująjį savo albumą dainininkas planuoja išleisti ne tik CD, bet ir USB rakto formatu. Pasaulyje tai, regis, nėra naujiena, bet Lietuvoje apie panašų sprendimą neteko girdėti. Įdomu, ar ne?

Žavu, kad muzikos industrija, pamokyta mp3 dalijimosi fenomeno, dabar bando žengti koja į koją su laiku. Dar viena psichologiškai turbūt sunki, bet gana logiška idėja - L.Adomaičio USB rakte nebus jokių apsaugos programų. Taigi nusipirkta muzika bus galima be apribojimų dalintis su draugais, skleisti internete, ir taip toliau. Iš esmės pirkėjas už maždaug įprastą kainą gaus 2 gigabaitų "flashą" su papildu - keliolika dainų, nuotraukų iš fotosesijos, dainų žodžius ir t.t.

Kur tai veda? Pirmiausia, tai dar vienas žingsnis atskiriant garso įrašą nuo jo laikmenos. Kadaise muziką galėjo groti tik pats aparatas (tarkim, muzikinės dėžutės). Vėliau išpopuliarėjo plokštelės, kurių perrašymui reikėjo specialios įrangos. Viską šiek tiek supraprastino audiokasetės, dar labiau - kompaktiniai diskai. Tačiau iš muzikinio CD negalėjai neapsižiūrėjęs ištrinti jo turinio. Su USB raktu tai gali įvykti ir visai netyčia. Mėgstamo atlikėjo įrašai, sakyčiau, netenka sakralumo. Kita vertus, jei dainas pumpuojiesi iš interneto, šį etapą jau seniai esi pasiekęs.

Kitas klausimas: iš kur muzikantams šiais laikais užsidirbti pragyvenimui? USB rakto atsiradimas, žinoma, čia esmės nekeičia. Tačiau rodo, jog gimsta supratimas, kad ateitis priklauso ne tiesioginiams albumų pardavimams, o naujoms reklamos formoms (kad ir reklama interneto svetainėje arba kažkas panašaus, ką su naujausiu albumu padarė Andrius Mamontovas ir "Omnitel") ir koncertams, greičiausiai gyvo garso. O saldžiabalsėms dailiafigūrėms turbūt teks gyventi iš pozavimo erotinėms nuotraukoms.

Apie L.Adomaičio ir kitų lietuvių atlikėjų eksperimentus muzikos rinkoje plačiau galite pasiskaityti čia.

Read more...