Iš amžinųjų dėdės Mykolo tiesų (4)
>> 2007 m. gruodžio 11 d., antradienis
Jei kokią penktą valandą vakaro vidury miesto užsimanai rimto masažo, šok į viešąjį transportą.
Read more...Paradoksų pasaulis ir pasaulio paradoksai
Jei kokią penktą valandą vakaro vidury miesto užsimanai rimto masažo, šok į viešąjį transportą.
Read more...Kitaip nei kokie britai, mes, lietuviai, kol kas neturim teisės leisti sau netikėti ES nauda. Privalom kliautis Lisabonos strategija ir įsivaizduoti, kad dideli maišai milijonų pavers mus informacine visuomene. Aš irgi tikiu. Perfrazavus S.Šaltenį, tenka tikėt. Bet, prisipažinsiu, kartais būna sunku, nors tu ką.
Prieš porą savaičių Vilniaus savivaldybė pristatė elektroninį bilietą viešajam transportui. Štai tokį:
Kaip tuomet sakė visų gerbiamas meras J.Imbrasas, šitas daiktas - ultrahypermodernus, o jau jo galimybės - neišmatuojamos: pasipildyt jį bus galima kad ir mobiliuoju telefonu, tiek dienų, kiek norėsi, pametus išduos naują su buvusiojo sąskaita. O jei to dar maža, jis netgi padės nusipirkti kavos (nors šito naudos aš ne visai suprantu, nes vieną mokėjimo kortelę jau turiu, bet, tarkim, kažkam pravers). Vienu žodžiu, tikras stebuklas.
Tačiau žiauri realybė eilinį kartą apsunkino mano tikėjimą elektronine ateitim (galiu guostis nebent tuo, kad taip nutinka visiems tikėjimams, kai kurie vien už to ir laikosi).
Visų pirma, sužinojau, jog visos išgirtosios galimybės rasis ateityje, o ateitis, kaip byloja tautos patirtis, yra viena neapibrėžčiausių įmanoma sąvokų Lietuvoje.
Vėliau e-bilietai staiga tapo deficitu, mat žmonių susidomėjimas jais viešuoju transportu besirūpinančią bendrovę užklupo nepasiruošusią, lyg koks sniegas kelininkus.
Tada nugirdau, jog bent pradžioje, dėl viso pikto, patartina su savimi vežiotis ir bilieto papildymo čekį, jeigu netyčia sustreikuotų stebuklingas bilietų tikrinimo aparatas kontrolieriaus rankose arba kontrolierius nebūtų pasiskaitęs visos naudojimosi juo instrukcijos. Ne pro šalį kol kas su savimi turėti ir lankstinuką, į kurį reikia įrašyti bilieto numerį . Taigi vietoj vieno "nuolatinio", dabar patartina vežiotis ir "nuolatinį", ir du "laikinus" popiergalius.
Įdomiausi nuotykiai laukė tuomet, kai draugė per pristatymą gavo apdainuojamąjį bilietą ir padovanojo man.
Iš pradžių paaiškėjo, kad mano rajone vienas spaudos kioskas neturi specialios vėliavėlės, taigi ir aparato bilietams pildyti (internetu ar mobiliuoju tai bus galima padaryti tik ateityje), o kitas, regis, apskritai protestuoja prieš pasaulį ir nebeveikia. Pagaliau šiandien netoli Radvilų rūmų radau kioską, kuris atitiko visus reikalavimus: ir veikė, ir turėjo vėliavėlę. Tačiau turėjau ilgai įtikinėti pardavėją, kad galiu pasipildyti bilietą 12 litų. Kai galų gale man pavyko (ji dievagojosi, kad iki tol aš vis minėjau mistinę 15 litų sumą), ji nuskanavo reikalingą barkodą ir...pateikė ultimatumą: arba perku papildymą kartu su nauju e-bilietu, arba ji man nieko neparduos...
Kaip jau minėjau, tikiu informacinės visuomenės galimybe, taigi kaip tikintysis, esu nuolankus - ultimatumui pasidaviau. Dabar turiu du e-bilietus, ir laukiu, kol ateis kitas mėnuo ir galbūt jau bus galima pildyti abu.
Šiandien per Lietuvos radiją išgirdau ko dar negirdėjęs, visomis prasmėmis. 10-os valandos ryto žinios buvo užbaigtos naujiena, kad Britney Spears vėl laukiasi!
Sakyčiau, mane ištiko lengvas šokas, sumišęs su juoku. Pabandžiau įsivaizduoti, ką mąstė žinių vedėjas, rinkdamasis, kas šią valandą nutiko svarbiausio, ir ką mąstė jo kolegos, girdėdami aną pranešimą.
Nesakau, kad tai kažkoks stebuklas, tiesiog dar niekad per Lietuvos radijo žinias negirdėjau nieko panašaus. Jos sugebėdavo išlikti populiarios ir be pranešimų apie šou muzikos pasaulio gandus (apie tai - netrukus), ypač užsienio.
Taigi, per daug nepilstant iš tuščio į kiaurą, norėtųsi tik iškelti klausimą, ar Britney LR žiniose buvo pavienis atvejis, kuris ilgainiui taps legenda ar anekdotu, ar tai ženklina naują šio radijo naujienų pateikimo politikos kryptį. Prieš keletą metų kažką panašaus galėjome pastebėti televizijos programų tinklelyje, kai atsiradus antram, į kultūrą orientuotam, kanalui, pirmasis atsikratė kai kurių "balastų" ir leido sau daugiau komercijos. Lietuvos radijas taip pat turi antrajį kanalą "Klasika", skirtą kultūrai.
O dabar dar viena įdomi detalė. Delfis apie didžiąją Britney Spears naujieną pranešė valandą ir 48 minutėmis vėliau nei Lietuvos radijas - "tik" 11:48 (akivaizdu, kad jei LR ir koreaguoja naujienų pateikimo politiką, tai tikrai neketina atsisakyti operatyvumo principo). Tačiau tai ne svarbiausia. Delfio tekstas pavadintas "Britney Spears vėl laukiasi?", taigi, kaip galima suprasti jau iš klaustuko, kol kas tai labiau pateikiama gandų lygyje, kurį jau suskubo paneigti pora veikėjų iš dainininkės aplinkos.
Kaip ten yra iš tikrųjų su naujuoju Britniuku, paliksiu gilintis didesniems ekspertams, tačiau su nekantrumu laukiu naujų LR žinių.
Šiandien pabūsiu šiek tiek panašus į žudykReklamą, o dėl to galima kaltinti ne ką kitą kaip tik "Teleloto" reklamą. "Didesnės sensacijos gruodį nebus", skelbia ji žaidėjams per radiją, "Jūsų laukia penki dviejų kambarių butai Vilniuje, Perkūnkiemyje", tarp kurio vienas didžiausių privalumų - viešasis transportas "į visas puses" (čia turiu pridėti, kad atkartoju reklamą ne pažodžiui, bet tikrai nieko neiškraipau).
Pirma, mane pralinksmino tas pareiškimas apie patogias keliones į visas Vilniaus puses. Iš esmės jis nėra neteisingas, tačiau norėčiau parodyti Perkūnkiemio vietą Vilniaus žemėlapyje, skelbiamą oficialioje gyvenamojo kvartalo svetainėje.
Kaip matome, rudai pažymėtas Pernkūnkiemis yra Šiaurės vakariniame Vilniaus pakraštyje, todėl "visos pusės" iš esmės yra vienoje pusėje - į miestą. Į kitą pusę važiuoja, anot "Susisiekimo paslaugų" maršrutinio transporto schemos, vienintelis 52-as autobusas, ir tai vos porą stotelių.
Antra, įdomu pažvelgti į šią reklamą per demografinės ir socialinės šalies raidos prizmę. Viskas čia bus daugmaž akivaizdu, bet manau, kad tai vis tiek verta fiksuoti.
Butus galima laimėti būtent Vilniuje ir tai gana suprantama. Didžiausias, turtingiausias, greičiausiai besiplečiantis miestas sostinė patrauklumu sociologinėse apklausose nusileistų nebent kai kurioms vietelėms pajūryje ar pavieniams rojams, kurių laimėti greičiausiai niekada nebus galima. Vis dėl to, apklausos lieka apklausomis. Įdomu, ar tikrai tautietis iš, tarkime, mylimos Plungės, Panevėžio ar Alytaus, nebetvers savo kelnėse laimėjęs butą Vilniuje? Žinoma, tai nekilnojamasis turtas, kurį galima nuomoti/parduoti/saugoti vaikams, kurie galbūt atvažiuos čia studijuoti ar dirbti. Prisiminkime ir tą patarlę, kuri ragina nežiūrėti dovanotam arkliui į dantis. Tačiau akivaizdu, kad ši reklama atspindi ir taip pat toliau stiprina šalyje vis labiau vyraujančią"vilniacentrizmo" idėją, kuri toli gražu neskatina regionų plėtros ir nežinia, ar yra šimtu procentu sveika ir pačiam Vilniui.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Ir su protu taip.
Read more...Algą moka už gudrumą, ne už protingumą. Štai ir visas triukas, mielieji inteligentai.
Read more...Negaliu nepaminėti, kad šiandien didi šventė - Pasaulinė televizijos diena. Pradėti tuo plačiau domėtis galite štai čia. Iš bakalaurinio darbo rašymo laikų galiu pasiūlyti šią svetainę, TV enciklopediją bei dar daugybę literatūros, kuri nėra taip lengvai prieinama (jei tikrai reikia, kreipkitės, nejuokauju). Tiesa, taip pat galite rasti lengvų mano įžvalgėlių apie televizijos ateitį balsas.lt svetainėje: čia ir čia.
Tačiau iš tiesų šis įrašėlis ne apie mane, o apie televiziją. Sveikinu ją:)
Toks klausimas kilo ne todėl, kad šiandien ir rytoj normalus lietuvis turi galvot apie kapines. Tai man parūpo perskaičius tekstą apie žmogaus, numetusio atominę bombą ant Hirosimos, mirtį. Rašinys taip ir pavadintas (tiesa, visos apimties tekste ilgėja ir pavadinimas): "A-bomb pilot dies". Hm, norėtumėt turėt tokį vardą?
Beje, jis yra sakęs, kad nesididžiuoja nužudęs 80 tūkst. žmonių, tačiau šiaip jau didžiavosi, kad dalyvavo tokiam istoriniam įvykyje (Na, ir jį taip pat teisina tai, jog ta bomba buvo viena iš didžiausių vinių į karo karstą, taigi jis tam tikra prasme išgelbėjo daug žmonių (tarp jų ir japonų, žinoma)). Trumpai tariant, A-bomb pilot naktimis miegodavo ramiai. Tiesa, prieš mirtį pageidavo nebūti palaidotas kokiose nors kapinėse su paminklu, kad ta vieta netaptų protestuojų taikiniu.
Savotiškas gyvenimas, ką? Praskridai vieną kartą, nenatūralia liepsna sudeginai 80 tūkst žmonių, tačiau taip ir likai nesupratęs, ar tu didvyris, ar galvažudys. Nors kita vertus, tu nei tas, nei tas. Tu A-bomb pilot. Įdomu tai, kad į Mėnulį pasivaikščiot išlipo Neilas Armstrongas, o ne M(oon)-man. Lemputę išrado Tomas Edisonas, o ne L(amp)-guy.
Na, tiek to, tai tik viena iš daugybės žinių antraščių. Aj, tiesa, tikrasis jo vardas - Paulas Tibettsas, jam buvo 92-eji.
Šiek tiek feministė, šiek tiek įdomi britų rašytoja Fay Weldon (norintys pamatyti, kaip ji atrodo, gali spausti čia, bet nežinau, ar aš tai siūlau) maždaug 1984 metais vienoje savo knygų samprotauja, kad iš tiesų pasaulis šiais laikais mažas yra tiems, kurie skambina telefonu, o ne tiems, kurie keliauja fiziškai. Juos nuo bet kurios pasaulio vietos (jei ten yra telefonas) skiria berods 13 skaitmenos virtinė.
Nuo tada prabėgo daugiau nei 20 metų. Ar kas nors pasikeitė?
Visų pirma, turbūt padaugėjo tų optimistų, kuriems pasaulis - tai globalus McLuhano kaimas, global village. Antra, greičiausiai sumažėjo tų reikalingų skaitmenų skaičius, bent jau iki kokių 12, bent jau mobiliuosiuose telefonuose. Trečia, ir šiuo atveju turbūt svarbiausia, komunikacijos technologijos ir jų galios taip išsiplėtė, kad vėl grįžtame prie argumento, žymimo "visų pirma".
Įsivaizduokime, kad retorikos taisyklės reikalauja tris argumentus atremti lygiai tokiu pat skaičiumi kontrargumentų. Taigi, visų pirma, nieko nesiekiant įžeisti, reikėtų pastebėti, kad, pavyzdžiui, paprastas Afrikos kaimas ir dažnas miestas kol kas yra labiau kaimas pats sau nei globaliojo dalis. Antra, jei globaliojo kaimo žmonėms užtenka stebėti vieni kitus per pravirus langus ar raktų skylutes, jų poreikius, išskyrus kai kurias teritorijas, internetas, mobilieji telefonai ir Co. tikrai gali patenkinti: pašniukštinėjęs po blogsferą gali atrasti pačių intymiausių detalių, visomis prasmėmis. Tačiau žmonės vis dar negyvena internete, nebent Second Life vergai, kuriems vis tiek dar reikia kažkaip užsidirbti sąskaitoms už internetą ir elektrą. Aišku, jie ir užsidirbti gali Second Life, bet mane gelbsti tai, kad kol kas jiems vis tiek reikia kažką užvalgyti. Na, ir trečia, (beje, tai leidžia grįžti prie pirmo ir antro) komunikacijos technologijos, nors ir ištobulėjusios, dar nepasiūlė nieko, kas išeitų už bendravimo srities (aišku, tam kliudo net ir pats jų apibrėžimas) arba už technologijas palaikančių įrenginių ribų (Web 2.0, trumpai tariant, tėra kompiuterio programinė įranga internete).
Kokias iš to galima daryti išvadas, panagrinėsiu ateityje. O kaip manote Jūs?
Galvoju: jeigu sportas yra tam tikras agresijos perkėlimas į kovą pagal taisykles ir jei tą patį sportą galima perkelti į kompiuterinius žaidimus, tai kodėl negalėtų, pavyzdžiui, Bushas su Ahmadinejadu išsiaiškinti santykių žaisdami kokį šių dienų skredyklių hitą Juntginių Tautų dovanotu play station 3?
Kadangi taip ir nesupratau, kam ėmiausi rašyti šį blogą, jis buvo atsidūręs per plauką nuo mirties, nors, atsižvelgiant į pačia jo prigimtį, tiksliau turbūt būtų sakyti perėjo į skaitmeninės vegetacijos būseną. Taip pat nemažiau tikslu būtų apibūdinti jį kaip paieškų sistemų vaiduoklį arba kaip būdą išsisaugoti šį interneto adresą, nors ir žinant, kad jo niekad niekam neprireiks ir jis praktiškai bevertis, kad ir palyginus, pavyzdžiui, su šiuo.
Epitetų tai šito blogo būsenai galima rasti dar šimtus ir taip darant ne kartą pareikšti pretenzijas į humoro virtuozus, bet ne apie tai šįkart. Tiesiog prieš keletą dienų google analytics pagalba pamačiau, kokius rekordus pavyko sumušti kačių lopšiams - per dieną čia apsilankė keturi žmonės ir visi kartu perskaitė net septynis įrašus. Pasirodo, čia galima pakliūti paieškoje įvedus frazę "žmonijos lopšys"!:)
Tai išvydus man užvirė kraujas siekti naujų rekordų, taigi nusprendžiau karts nuo karto čia vis dėlto ką nors parašyti. Nors įdėsiu reklamos, šiuo blogu nesieksiu komercinės "sėkmės" kaip, pavyzdžiui, eksperimentuodamas su šiuo. Tačiau šis tas bendro tarp jų bus - eksperimentinė dvasia. Žiūrėsim, kas išeis.
Vieni žmonės, kalbėdami apie visokias technologines permainas, jaučia savotišką kaifą. Fantazijos apie tai, kaip kompiuteris užvaldys mūsų pasaulį, jiems kelia arba pasitenkinimą, arba supratimą, kad tai natūralus žmonijos raidos etapas, arba kažkokią su mistika sumišusią pagarbą evoliucijos procesui.
Tačiau paprastų piliečių dauguma į skaitmeninę ateitį žvelgia skeptiškai, kiti netgi jaučia šiurpą. Tokioje situacijoje, kaip visada, vieną iš geriausių išeičių pasiūlo (ne, ne nusitašymas mėgstame bare) visagalė Ironija. Štai kaip gyvenimą kompiuteriniame žaidime (1) , internete (2) ir meilę su robotais (3) įsivaizduoja kultinio serialo "Futurama" kūrėjai.
Norintys pasiskaityti dar ir trumpą balsas.cc įvadą apie tai, gali spausti čia.
(tęsinys)
Jiems bus nebebaisu
Gyvenimas internete kol kas apsiriboja elektronine bankininkyste, pažinčių svetainėmis ir žaidimu „Second life“. Tačiau mokslininkai jau paskelbė sukūrę technologiją, perduodančią į smegenis tokius pat neuronų impulsus, kokie vyksta, kai žmogus bando ką nors prisiminti. Tai pirmieji žingsniai į kiborgizaciją – žmogaus su kompiuterio elementais, o gal kompiuterio su žmogiškomis savybėmis atsiradimą.
„Anksčiau ar vėliau žmonės pradės implantuotis įvairius lustus, kurie padėtų efektyviau ir sparčiau bendrauti su technika, aparatais, kompiuteriais, apsaugos sistemomis, kasos aparatais, bankais. Jau dabar yra mokslininkų, kurie savo kūne nešiojasi mikroschemas, todėl, pavyzdžiui, durys atpažįsta juos automatiškai, be jokio rakto. Tokie įrengimai leistų išvengti rutina tapusių darbų, o jiems dabar aukojamą dėmesį būtų galima skirti svarbesnei veiklai“, – kalbėjo R.Maskoliūnas. Nors dabar kiborgais tapti pageidauja tik saujelė fanatikų, TV laidos „Negali būti“ vedėjas mano, kad vieną dieną į smegenis montuojama mikroschema taps būtinu elementu, tarkime, siekiant karjeros.
„Žmonėms nesinorės atsilikti nuo konkurentų reakcija, atmintimi ar atsiminimo greičiu, ir įgimtas savybes nori nenori teks stiprinti“, – svarstė tyrinėtojas.
Jei viena kuri nors žmonių civilizacija ims į smegenis montuotis lustus, kitos neišvengiamai atsiliks. Tuomet Žemėje, kaip klasikinėse mokslinės fantastikos knygose, rasis dvi naujos rasės: žmonės ir kiborgai. Kita vertus, tai tegali būti nauja tradicinės visuomenės santykių atmaina. Nepaisant visuotinės informacinių ir ryšių technologijų plėtros, ir šiandien turtingos pasaulio valstybės akivaizdžiai lenkia skurdžius kraštus.
„Ir dabar vienų žmonių vaikai gauna geresnį išsilavinimą bei sąlygas, kitų atsilieka. Tai natūralus procesas. Bet istorija rodo, kad paskui vėl įvyksta kokia nors revoliucija arba karas, ir viskas atsistoja į savo vėžes“, – reziumavo R.Maskoliūnas. Jis pridūrė, kad sėkmingai eksperimentuojant su kiborgais, po kelerių metų susiklostys teorinių prielaidų masiškai naudoti tokio pobūdžio prietaisus.
Novatoriškiausiai nusiteikę svajotojai jau kurį laiką kalba apie „singuliarumo tašką“, kai žmonija sukurs paskutinį savo kūrinį. Tyčia ar netyčia bus sukonstruotas toks žmogaus ir kompiuterio junginys, kuris nugalės homo sapiens ir perims viešpatavimą planetoje. Gal net nebenaikins Atogrąžų miškų.
Tiesa, kol kas dar galime būti ramūs ir tęsti Žemės alinimo darbus – išskyrus minėtą atradimą dėl atminties procesų, mokslininkams sunkiai sekasi perprasti, kaip veikia smegenys.
„Nesu technologijų specialistė, bet mane tokie dalykai gąsdina. Kiek liktų žmogaus, žmogiškumo? Ar žmogus yra pusiau robotas? Ką mes kuriame, kokią visuomenę tada turėsime? Manau, noras įsimontuoti mikroschemą rodo asmenybės susidvejinimo procesus. Gal ką nors kiborgizacija ir vilioja, tačiau jei žmogus trokšta tokių dalykų, tai, matyt, nėra sveikumo požymis“, – svarstė psichoterapeutė D.Minialgienė.
Kai kurie mokslininkai kalba, kad skaitmeniniame pasaulyje užaugę vaikai gali visai nesibodėti kyborgizacijos – juk jų mėgstami herojai kompiuteriniuose žaidimuose turi įvairių fantastinių galių.
Skaitmeninis mąstymas
Dažnas tėvas, mama, netgi vyresnysis brolis ar sesuo gali papasakoti istoriją, kaip nusipirkęs naują mobilųjį telefoną ar muzikos centrą ilgai knibinėjosi aiškindamasis, kaip jis veikia, arba naudojosi juo taip pat kaip senuoju – pritrūko laiko ar savotiškos drąsos išbandyti naujas galimybes. Tačiau vieną dieną naujasis prietaisas pakliuvo į rankas mažiausiajam šeimos nariui, kuris konfigūruodamas mobilųjį internetą daugiausia pastangų paskyrė iškišti liežuviui.
Tyrinėdamas skaitmeninėje kultūroje bręstančių vaikų mąstymą, J.P.Russo atkreipia dėmesį, kad sudėtingiausius mechanizmus kaip riešutus gliaudantis mažametis mąsto vis techniškiau. Augdami tokie vaikai nebesidomi istorija, visuomenėje vykstantys procesai sukelia jiems žiovulį. Tikslieji mokslai stumia humanitarinius į paribį, o kompiuterinių žaidimų terminai kalbą „praturtina“ nebent tokiomis frazėmis, kurias kalbininkai vadina katastrofa.
„Kai kurie vaikai nebemoka bendrauti realiame gyvenime. O žmogus internete nebijo rizikuoti emocine prasme, gali pasisakyti sudėtingiausiais klausimais: apie religijas, abortus, neištikimybę ir taip toliau“, – teigė D.Minialgienė.
Psichikos specialistai priklausomus nuo interneto asmenis skiria į dvi grupes. Pirmosios atstovams prisėdus prie kompiuterio jų nuotaika žaibiškai kyla į padebesius, nugalėję kokiame nors žaidime jie pajunta draugų pagarbą. Antrieji veržiasi prie kompiuterio bėgdami nuo nemalonių savo gyvenimo situacijų. Jų prisirišimas prie kompiuterio gali slėpti įvairias problemas: fizinę negalią, smukusią savivertę, nemokėjimą bendrauti. Tai skatina ne informacinių technologijų plėtra, o kito pobūdžio mūsų visuomenės bruožai – visų pirma, darbo valandų neskaičiuojantys arba užsidirbti į airijas ir anglijas iškeliavę tėvai.
„Kompiuterinė komunikacija sukuria draugiškų santykių iliuziją be įprastų draugystės reikalavimų. Tai ypač svarbu be deramos priežiūros paliktiems vaikams. Kompiuteris gi nepasakys: aš neturiu laiko, aš pavargęs, atstok,“ – aiškino D.Minialgienė. Jos teigimu, tėvai turėtų paaiškinti vaikui apie interneto keliamas grėsmes – seksualinį priekabiavimą arba tai, kad internetinė bankininkystė – ne žaidimas. Būtų nuostabu, jei suaugusieji rastų laiko pasėdėti prie kompiuterio kartu, pasidomėti, ką jų atžala prie jo veikia. Dar nuostabesnis – gyvas šiltas bendravimas, be jokių skaitmeninių prietaisų. Tačiau aklai uždrausti naudotis mobiliuoju telefonu ar žaisti kompiuterinius žaidimus gali būti žalinga, nes vaikas tarp bendraamžių taptų balta varna.
Ateitis ateina per greitai
R.Maskoliūnas apskritai siūlo žvelgti į skaitmeninę ateitį kaip į natūralų evoliucijos etapą – dabartinėms kartoms su tuo teks tiesiog susitaikyti. Anot jo, dalis visuomenės, kaip ir dabar, naujoves ignoruos, tačiau ėjimas į priekį yra neišvengiamas. Jeigu bus galima ką nors padaryti, tai bus padaryta – legaliai ar nelegaliai. Tačiau kontroliuodama procesus visuomenė sumažins galimybę piktnaudžiauti.
„Šiaip ar taip, tai yra problema, nes techninės galimybės leidžia mums kur kas daugiau nei etinės. Technologijos vystosi sparčiau nei visuomenės santykiai. Todėl kyla daug įvairių konfliktų, atsiranda visokių dilemų. Pavyzdžiui, bioetika. Diskutuojama, kada žmogus laikomas mirusiu, kada galima jo organus transplantuoti. Sudėtinga situacija dėl kamieninių ląstelių auginimo. Todėl Europoje labai daug dėmesio šiuo metu skiriama socialiniams ir etiniams dalykams, bandoma ieškoti religinių, kitokių ir technologijų kompromisų“, – kalbėjo mokslininkas.
Net jei skaitmenizavimo procesas yra natūralus, vykstantys pokyčiai tokie žaibiški, kokių dar nebuvo. Be to, vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra smalsesni ir nebijo rizikuoti.
„Iš Vakarų ateinančios komunikacijos, visas tas technologijų šuolis ir mūsų visuomenės skubėjimas viską perimti dar labiau skatina priklausomybes ir perėjimą į fantazijų pasaulį. Be to, pastebėta, kad kai maži vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, į jų smegenis išsiskiria labai didelė adrenalino dozė. Nuolat žaisdami mažieji pripranta prie tokios stimuliacijos ir ieško jos šaltinių. Realiame gyvenime tikras bendravimas nesuteikia tokio, sakyčiau, agresyvaus dirginimo. Tada žalojama psichika, žlugdoma asmenybė“, – perspėjo D.Minialgienė.
Su kompiuterinėmis technologijomis pernelyg susidraugavę vaikai tampa labai impulsyvūs, hiperaktyvūs, dirglūs, jų nuotaika nuolat keičiasi. Jie nesigilina i žodinę informaciją, nes sunkiai geba girdėti žodžius ir stebėti pašnekovo akis.
Mažiau – geriau
Kiekvienas lietuvis dar neturi asmeninio kompiuterio tikrąja to žodžio prasme, tačiau grėsmė tapti skaitmeniniais – akivaizdi. Pasaulio informacinės visuomenės ataskaitos duomenimis, pagal joje naudojamą skaitmeninės galimybės indeksą Lietuva užima 33-ą vietą tarp 181 valstybės. Lietuva tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių yra trečia po Estijos ir Slovėnijos. Pirmaujančiųjų penketuke puikuojasi Pietų Korėja, Japonija, Danija, Islandija ir Singapūras.
Anot Lietuvos institucijų, eidama šia linkme šalis nesiruošia nusiauti septynmylių batų. Informacinės visuomenės plėtros komiteto Informacijos sklaidos ir ES reikalų skyriaus vedėja Saulė Gudauskaitė teigė, kad kasmet informacinės visuomenės plėtrai skatinti iš šalies biudžeto atriekiama vidutiniškai 130 mln. litų. Juos dar papildo keliasdešimt milijonų ES paramos lėšų. Be to, D.Minialgienė pasakojo, kad iš Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos atvažiavę mokytojai stebisi, kad Lietuvos vaikai taip trokšta įvaldyti visas komunikacijas, kad per pamokas neatsitraukia nuo kompiuterių.
Per 2007–2013 metus informacinių ir ryšių technologijų plėtrai Lietuvoje žadama skirti 829 mln. litų. Visos bendrijos narės, remdamosi Lisabonos strategija, per artimiausius kelerius metus turėtų pasiekti 50 procentų plačiajuosčio ryšio skvarbą.
Žvelgiant į tokius skaičius, atrodo, kad ir skaitmeninio pasaulio piliečių Lietuvoje turėtų gimti vis daugiau. Tačiau psichiatrės teigimu, skaitmeninių čiabuvių formavimosi šalyje kol kas negalima vadinti masiniu reiškiniu. Tą pagrindžia ir kai kurie statistiniai duomenys. Pagal jau minėtą pasaulinę ataskaitą, Lietuvoje kompiuterius turi 40 procentų šeimų. Palyginimui – pasaulyje pirmaujančioje Islandijoje kompiuterį turi 89 procentai, Danijoje – 84, Japonijoje – 81 procentas namų ūkių.
„Nors dabar juokaujama, kad gimsta vaikų su pele rankoje karta, itin ryškiai ar tragiškai tai nepasireiškia. Vis dėl to akivaizdu, kad jie iš tiesų įsitraukia į kompiuterinius žaidimus ir technologijas. Pastebima atvejų, kai vaikai tampa priklausomi nuo kompiuterio kaip toksikomanai. Mes jau vartojame tokį terminą kaip virtualios realybės narkomanija“, – minėjo D.Minialgienė. Tokie vaikai, negalėdami prieiti prie kompiuterio ir žaisti žaidimų, susijaudina, tampa nerimastingi. Juos kamuoja įkyrios mintys, kaip pasitikrinti elektroninį paštą ar prisėsti susirašinėti su draugais.
„Pastaruoju metu tenka stebėti liūdną vaizdą: kai kuriems vaikams išnyksta riba tarp realybės ir fantazijų. Pavyzdžiui, miršta artimas žmogus: senelis, močiutė – o jie žiūri ir nesupranta. Dabartiniai devynmečiai ar dešimtmečiai stebisi, kaip mirusieji negali atsigauti ir pasiimti kitos gyvybės kaip žaidimuose“, – kalbėjo psichiatrė pichoterapeutė.
Šiame kontekste džiugina tie duomenys, kurie rodo Lietuvos atsilikimą informacinių technologijų plėtros srityje. „Tai, kad Lietuva vis dar atsilieka pagal interneto naudojimo skaičių, gal kai kam atrodys gerai, nes vaikai mažiau sėdi prie kompiuterių. Taip pat rodiklis, kad Lietuva yra antroje vietoje pagal mobiliųjų telefonų naudojimą, galbūt irgi nėra toks jau vertas pasididžiavimo. Juk tai dar viena grėsmė sveikatai“, – skaitmeninių paradoksų ieškojo S.Gudauskaitė.
Tačiau tokios kalbos – tik laikinas atodūsis. Ateitis jau ne už kalnų. Ruoškimės. Vaikai jau pasirengę.
Šis tekstas rašytas ir publikuotas savaitraštyje "Panorama", Nr. 13 (76), 2007 m. liepos 13-19 d.
Geriausias žmogaus draugas - jau seniai nebe šuo. Mylimiausia auklė - nebe Merė Popins. Vaikystę okupavę kompiuteriai keičia vaikų mąstymą ir elgesį. Specialistai spėja, kad rytojaus žmonės gyvens kitokioje erdvėje nei jų tėvai.
Pirmasis žaislas – kompiuteris
Šių dienų žmonės jau įprato gyventi pasaulyje, kurio pamatus sudaro mikroschemos ir algoritmai. Sunkiai bepasakysi, kas tiksliau iliustruoja darbo dienos pradžią: puodukas kavos ar pasikrovusio kompiuterio melodija. Tačiau jeigu kas nors pasiūlytų jums įmontuoti į galvą smegenis tobulinantį lustą arba, pavyzdžiui, persikelti gyventi (tikrąja to žodžio prasme) į internetą, mažų mažiausiai 99 iš 100 turbūt atsisakytų.
Nepadėtų nė įrodinėjimai, kad silicio plokštelė patrigubins jūsų atminties talpą ir greitį, o gyventi internete galėtumėte amžinai. Kad ir kokie pažangūs ir šiuolaikiški būtume, tai gąsdina. Mūsų kultūra vis dar apeliuoja į gyvą bendravimą arba bent jau apgailestauja dėl šąlančių žmogiškų santykių.
Tačiau tyrinėtojai jau pastebėjo, kad šiandieniniams vaikams, kurių pirmasis žaislas dažnai būna kompiuteris, tokios baimės gali būti nebeaktualios. Jie auga ir bręsta naršydami vien tik asociacijomis susietame internete. Jų patirtį į kelių minučių fragmentus skaldo nuolat skambantys ir naują informaciją pranešantys mobilieji telefonai. Jiems daug patogiau bendrauti interneto pokalbių svetainėse arba SMS žinutėmis, nes ten parašyti „zdrf tj kdl neatvr“ atrodo paprasčiau, nei gyvo pašnekovo paklausti: „sveikas, tai kodėl neatėjai?“
Ši karta vadinama skaitmeninio pasaulio piliečiais arba netgi skaitmeniniais čiabuviais, taip sukuriant aliuziją ne tik į skaitmeninių technologijų keičiamą mąstymo būdą, bet ir į grįžimą prie gentinės visuomenės santvarkos.
Vaikai tingi pajudėti„Mūsų pasaulyje vis daugiau informacijos, vis greičiau reikia ją apdoroti, ji dažnai pateikiama vizualinėmis formomis. Todėl žmogaus smegenys pradeda arba pradės šiek tiek kitaip veikti, keičiasi suvokti pasaulį padedantys pojūčiai“, – aiškino mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas.
Lietuvoje devintajame dešimtmetyje dar vyravo sovietinė sistema ir kitoks požiūris į vartojimą. Pirmieji kompiuteriai į namus atkeliavo tik atgavus Nepriklausomybę. Todėl mūsų šalyje vyriausieji skaitmeniniai čiabuviai galėtų būti dabartiniai šešiamečiai–aštuonmečiai.
„Sakyčiau, 16 metų paaugliui kompiuterio reikia ne taip kaip šešiamečiui, nes pastarieji kur kas mažesni pirmą kartą prie jo prisėdo. Šešiolikmečiai dar mielai užsiima ir popamokine veikla, buriasi į kompanijas, eina pasivaikščioti. O dažną aštuonmetį sunku net išvaryti į lauką žaisti krepšinio ar paspardyti kamuolio, nes jam įdomesnis yra kompiuteris“, – pasakojo psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė.
Tą patį pastebi ir vaikų darželių auklėtojai, atkreipdami dėmesį, kad kiurksodami prie televizoriaus ar kompiuterio jų auklėtiniai praranda bet kokį norą judėti.
Indaplovė – lygiavertė partnerėKasdienį gyvenimą visiškai okupavus skaitmeninėms komunikacijos technologijoms, biosferą į šoną nustums infosfera – erdvė, kurią sudaro visi informaciją kuriantys žmonės ir prietaisai. Anot L.Floridžio, infosferoje gyvens inforgai, kurių liežuvis nebeapsiverčia vadinti žmonėmis.
Tai bus tarpusavyje susiję informaciniai organizmai, veikiantys tarp kitų informacinių organizmų – kompiuterių ar DVD grotuvų. Paprastai tariant, šiandien įsijungdamas indaplovę žmogus trumpai įžengia į jos pasaulį ir įjungia sau reikalingus nustatymus. Rytoj jis ir plovyklė tiesiog gyvens toje pačioje erdvėje – infosferoje.
Inforgo bruožų jau turi ir šiandieninės visuomenės nariai. Pavyzdžiui, sportinės aprangos gigantė „Nike“ ir IT milžinė „Apple“ parduoda sportbačius-trenerius, bendraujančius su vartotoju per nešiojamą muzikos grotuvą, sujungtą su avalyne. Tačiau L.Floridi ramina, kad tikroji infosfera įsigalės tada, kai žmogus, kur nors namuose pametęs akinius, juos galės rasti per interneto paieškos sistemą.
Tikslių datų, kada šie procesai turėtų tapti realybe, italas nenurodo. Tačiau mokslininkas mano, kad kai dabartinius žmones, infosferos imigrantus, pakeis skaitmeniniai čiabuviai – jų vaikai, pastarieji nebejaus skirtumo tarp infosferos ir to, kas dabar vadinama realiu pasauliu. Infosfera nebebus suprantama kaip atskiras darinys nei materialus pasaulis. Veikiau pasaulis vis dažniau bus suprantamas kaip infosferos dalis. „O kai migracijos procesas baigsis, atskirti nuo infosferos žmonės jausis kaip žuvys, išmestos iš vandens“, – daugumą šiandienio pasaulio piliečių gąsdina filosofas.
(tęsinys netrukus)
Apie tai, kad žmonės vieną dieną pradės knibinėtis savo smegenyse ir pavers jas savotiška kompiuterio dalimi, kalbama jau seniai. Kartą per televiziją teko matyti vyriškį, kuris į galvą įsimontavo mikroschemą, todėl jam grįžus namos kambariuose automatiškai užsidega šviesos ir įsijungia kompiuteris. Tačiau prieš keletą dienų buvo pranešta, kad Tel Avivo universiteto išminčiai sukūrė technologiją, leidžiančią į smegenis perduoti tokius neuronų impulsus, kokie vyksta žmogui bandant ką nors prisiminti. Šis pasiekimas laikomas pirmu žingsniu skaitmeninės atminties link.
Jei supykę musulmonai nesubombarduos universiteto ir šiaip viskas klostysis sėkmingai, tikimasi ateityje išmokti perduoti į smegenis ir konkrečią informaciją. O tada, ponios ir ponai, televizoriaus gali nebereikėti žiūrėti - daugių daugiausia turėsime užsimerkti, kad neblaškytų kiti vaizdai. Skamba perdaug fantastiškai? Norite teorinio pagrindo? Dar prieš dešimtmetį P.Weibelis išanalizavo technologijų pagalba generuojamo ir perduodamo atvaizdo raidą ir išskyrė aštuonis jos etapus. Pirmasis buvo statiškų vaizdų fiksavimas (fotografija). Vėliau atėjo judančių vaizdų era (kinas), elektroniniai išradimai (televizija), prasidėjo skaitmenizacija, o dabar esą gyvename septintajame etape - interaktyviųjų telekomunikacijų technologijų epochoje, kai atstumai erdvėje ir laike suspaudžiami iki plauko storumo.
P.Weibelis spėjo, kad aštuntasis etapas bus tiesioginė atvaizdų komunikacija į smegenis, naudojant smegenų lustus. Tiesa, kalbant formaliai, tokiu būdu pasikeistų tik TV priėmimo būdas ir valdymas - žiūrovų pamėgtų programų turinys nuo to mažai pasikeistų. Kita vertus, stereotipinis svajotojas, žiūrėdamas kokį vesterną galėtų pats tapti pagrindinių taikliašaudžiu kaubojumi, o stebėdamas kulinarį šou pasimėgauti Oliverio gaminamo kepsnio kvapais.
Televizija (čia, kaip ir visur šitame tekste kalbu apie pačią televiziją kaip reiškinį, o ne tuos, kurie iš jos valgo duoną) yra nedėkingas sutvėrimas. Neabsoliutinu šito teiginio, bet reklamos užsakovai turi moralinę (nesakau, kad jie turi moralę) teisę kiekvienas sudaužyti bent po tris televizorių ekranus. Jei ne naujų sklaidos formų panorėjusi reklama, televizijai po Antrojo pasaulinio karo turbūt nebūtų pavykę taip išpopuliarėti. Jei ne reklamos mokami milijardai, televizininkai negalėtų žarstyti saujas pinigų naujoms studijoms, filmams ir ekrano žvaigždėms. Jei ne už žiūrovus sumokanti reklama, visoms televizijoms būtų reikėję plėšti iš jų mokesčius pačioms. O tai gana skausminga jeigu nebūni kabelinė ar palydovinė televizija arba visuomeninis transliuotojas (Lietuvoje, beje, skausminga ir visuomeniniam, tačiau tai geresnė tema puslapiui lrt.lt).
Kaip ten bebūtų, išaugusi ir subrendusi televizija ėmė kratytis reklamos. Tiesa, dažniausiai svetimomis - technologijų - rankomis, be to, ne visada noriai. DVR (skaitmeninės TV programų įrašymo sistemos), youtube tipo interneto svetainės ir įvairūs videoblogai atėmė iš televizijos laidų tinklelio kūrimo monopolį, kai pasitelkus tokį galingą įrankį kaip įdomios laidos rodymo laikas, buvo galima sukurti masinės auditorijos paketus ir mesti juos tiesiai išsižiojusiems reklamos užsakovams. Dabar žiūrovai gali patys rinktis, kada ką žiūrėti, persukinėti reklamas ir t.t. Dauguma vaizdų internete apskritai pateikiami be reklamos. Kai kurie DVR netgi teikė reklamų persukimų funkciją, tačiau jai buvo pasipriešinta teisiniais būdais.
Vis dėlto, reklamos užsakovai - gudrūs ir landūs kaip kokie lapinai, todėl vis tiek sugalvoja, kaip
įsiūlyti reklamą. Patys paprasčiausi pavyzdžiai - keičiama tradicinės reklamos strategija: trumpėja reklamų intarpai (kad žiūrovams neapsimokėtų jų persukti), keičiasi jos formos: gamintojai tampa laidų rėmėjais, tiekia joms savo gaminius.
Tačiau prieš kardą kovojama ir su kitu kardu. Reklamos kapšelių gavėjai siūlo techninius sprendimus. Tokius, kaip, pavyzdžiui, technologija, kai persukant DVR įrašytoje laidoje esančias reklamas ar neįdomias programos vietas, ekrane pasirodo produkto logotipas arba itin trumpas reklaminis filmukas. Taip pat žiūrovui gali būti pateikta nuoroda, vedanti į sudominusio produkto išsamų pristatymą. Be to, turbūt ne už kalnų ta diena, kai reklama bus nuolat transliuojama TV ekrane, kaip šiuo metu yra interneto svetainėse.
Žinoma, visada yra ir metodas "nulupk litą" nuo vartotojo, t.y. kuriamos papildomo apmokestinimo strategijos, kai vartotojas nežiūri reklamos, tačiau išauga jo abonentinis mokestis.
Kalbant apie internetą dažniausiai su savotišku (lyg dėdės apie sūnėną) pasididžiavimu aukštinama jo begalybė. Jau tokios jo platumos ir matmenys, kad Ramusis vandenynas atrodo lyg balutė, o Everestas - degtuko aukščio. Tačiau ir tokie palyginimai esą skirti tik siauram žmogiškam protui, kuris tikrosios galybės net negali įsivaizduoti. Internetas - kaip visas kosmosas, kuris po didžiojo sprogimo, jei fizikai nemeluoja, vis dar plečiasi.
Vis dėlto, koks beribis bebūtų internetas ir su kokiu susižavėjimu bandytume apdainuoti jo erdves, nebūtų mes žmonės su savo žmogišku mąstymu, jei nebandytume jo išmatuoti. Niekada tiksliai nesužinosime, kiek pasaulyje yra televizorių ar telefonų, tačiau interneto dydį galime patikrinti kasdien. Prie pasaulinio žiniatinklio plėtimo prisdeda krūvos svetainių, neatsisipiriančių pagundai išmatuoti neišmatuojamą. Atskirų megabaitų vertos studijos, kiek tokios svetainės yra tikslios, tačiau, žinoma, pabandyti žavu.
Dar žaviau yra tai, kad jei lietuviškų televizijos ar radijo programų reitingų laukiame savaitę, kol sociologai pateiks savo 3 proc. tikslumo skaičiavimus, tai lietuvišką internetą taip pat galime išsimatuoti kasdien. Šiomis dienomis pasirodė ir naujiena lietuviškų interneto matuoklių sferoje. Dar įdomiau, kad čia pat galime lyginti savo vartojimo įpročius su latviais, estais bei lenkais.
Iš karto krinta į akis, kad Lenkijoje, kitaip nei Baltijos valstybėse, tarp populiariausių yra globaliosios svetainės:google (1-as), wikipedia (7-a), youtube (10-a). Tuo tarpu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje karaliauja delfi, one ir autoplius tipo svetainės. Be to, Lietuvoje ir Latvijoje praktiškai visų vietinių svetainių populiarumas dešimtuke auga, o Estijoje ir ypač Lenkijoje - krinta. Ar tik nebus taip, kad esame itin konservatyvūs ir bijome nuklysti nuo kasdienio savo kelio delfi.lt - one.lt - <...> - klase.lt - vel delfi.lt?O gal tada ir internetas mums - ne toks jau beribis?
Šiandien nutiko pora nuostabių dalykų. Tačiau nutiko ir vienas dalykas, kurį kažkodėl norėtųsi vertinti ironiškai. Netrukus turbūt prasidės, o gal jau ir prasidėjo, tas taškymasis sentimentais, kurio užslėptas tikslas dažniausiai būna liaupsintojų pasimėgavimas savimi ir noras pasišildyti velionio šlovės spinduliuose. Vis dėlto įdomiausia, kaip ši situacija atrodytų pačiam K.Vonnegutui ir leidžiu sau spėti, jog šiuo atveju jis pasitelktų Kilgorą Troutą, nors gal greičiau Bokononą. „Galiu pasakyti bet ką, kad tik būtų linksma, dažnai netgi pačiose siaubingiausiose situacijose", - kartą pareiškė vienas unikaliausių pasaulio rašytojų. Tačiau šios situacijos jis turbūt nelaikytų "pačia siaubingiausia".
Anyway, pagarba šiam žmogui, ir ne vien už fantastiškus tekstus. Juk jis dar XX amžiaus viduryje aprašė, kaip "Skerdyklos Nr.5" herojus Bilis su kartu iš Žemės pagrobta porno žvaigžde gyveno Tralfamadoro planetos zoologijos sode, stikliniame kambaryje. Kai kas tai siūlo lyginti su akvariumais ir panašiais realybės šou. Arba vienas pagrindinių K.Vonneguto leitmotyvų - ketvirtasis matmuo, t.y. laikas ir kelionės juo. Ar tai neprimena time shifting technologijos, leidžiančios šiuolaikinės TV žiūrovui keliauti per televizijos kanalų siūlomą programą taip, kaip jis nori?
Cha cha, vat imsiu ir parašysiu ką nors apie televizijos ateitį. Parašysiu nedaug, nes nedaug dar pats žinau.
Nors šiaip šiais laikais madinga žinoti, kad televizija numirs. Kaip teigia, pavyzdžiui, Ž.Pečiulis, atsiranda vis daugiau vaizdų (tiesą sakant, nuo tada, kai televiziją kažkas įdiegė į mobiliuosius telefonus, nuo tų vaizdų net darosi sunku pabėgti), tačiau lieka vis mažiau televizijos.
Šiuo atveju galvoje turima vadinamoji tradicinė (klasikinė) televizija, kurios šaknis šiuo metu kaip tik bandau atsekti. Trumpai tariant, vienas pagrindinių tokios televizijos bruožų yra tai, kad jos vienu metu susirenka žiūrėti milijonai. Televizijos spin-doctorai kuria progamas ir strateguoja prime-timus, o reklamos užsakovai trina rankas, mat, kad ir kiek žiūrovų pabėgtų į virtuvę pas sumuštinių darymo priemones, jų produktas įsikabaroja į milžiniškos auditorijos smegenis (į reklamos ir komunikacijos teoriją, komunikacinį triukšmą ir kitus informacijos priėmimą apibūdinančius dalykus šiuo atveju nesigilinkime).
Tačiau (bent jau visokiems novatoriams ir pionieriams) jau atėjo tie laikai, kai jie patys dėliojasi savo programų tinklelį, žiūri mėgstamas laidas kada nori, o reklamą gali tiesiog prasukti (ateity papasakosiu, kaip reklamos kūrėjai įsigudrina visa tai apeiti).
Taigi, mano kai kurie tyrinėtojai , perbalusi televizija jau greitai turės klauptis ant kelių ir maldauti auditorijos vis dar žiūrėti ją tokią, kokią ji yra, atsiprašau, buvo....
Vis dėlto norėčiau šią savo prastai struktūruotą rašliavą pabaigti optimistiškai. Kaip teigia vienas publicistas iš Amerikės, televizijai gali nutikti taip, kaip jau yra nutikę colai. Anot ano amerikono, gudrieji šio gėralo gamintojai kadaise suprato genialią tiesą:jei žmonės geria colą iš litrinių butelių, patiekus jiems dvilitrinius, jie išgers jos daugiau.
Pasitelkę tokį analogą galime paimti klūpančią televiziją už rankų ir pastatyti ją ant kojų: kuo daugiau vaizdų, tuo daugiau ir jiems skiriamo laiko - televizijai dėl to nei šilta, nei šalta.
Manau, kad jeigu nesi žmogus, kurio kas nors primygtinai prašo atsiverti, išsilieti ar dar kitaip pasiviešinti, turi būtinai pasiteisinti, kodėl uzurpuoji bent lopinėlį, kad ir begalinės, erdvės. Taigi pirmąjį įrašą savo bloge tam ir skiriu, su ironiška, bet išdidžia šypsena aprobuodamas mintį, jog mano savigarba nuo tokių pasiteisinimų nedaug nukentės, mat jų praktiškai niekas neperskaitys.
Kol nepradėjau rodytis kaip koks neurotikas, pereisiu prie temos. Taigi, kodėl aš, gana tingus jaunuolis, kuris kompiuterį laiko žmogaus tikslu, o ne žmogų - kompiuterio, nusprendė pradėti rašyti savo blogą, neabejotinai reguliariai atiminėsiantį iš manęs bent po keliolika minučių to brangaus laiko, kurį galėčiau skirti visiškai nieko neveikimui? Kokią prasmę turi mano svaičiojimai milijardų milijardais srūvančių raidžių sraute, juo labiau, jeigu jie, tie mano svaičiojimai, yra lietuviški, o rašomi į svetainę, skirtą anglakalbiams ar kitokiems didžiakultūriams?
Amžinųjų dilemų, pateikiamų klausimo forma, žavesys turi savybę užliūliuoti, todėl iš patirties žinau, kad klausimų jau užteks, metas atsakymams. O atsakymai telpa į vieną: pradedu rašyti blogą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ėjau ir į "Nuodėmės užkalbėjimą", nors perdaug nemėstu nei Puipos, nei a.a. Ivanauskaitės. Tiesiog manau, kad reikia neatsilikti nuo kultūros, kokia ji bebūtų, ir, taip sakant, dėl "bendro žalio" pamatyti/pajausti/pabandyti suprasti/pabandyti prisidėti bent jau tam, kad su kuo nors bendraudamas žinotum, apie ką gi bendrauji.
Nežinau, kaip viskas gausis, bet kol kas planuoju šį blogą skelti į dvi dalis. Viena turėtų būti susijusi su mano bakalauriniu darbu, kuriame, trumpai tariant, nagrinėjami, tiksliau, BUS nagrinėjami, įvairūs televizijos ateities variantai, o kita dalis bus labiau skirta mano asmeniniams pastūgavimams apie gyvenimą. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai pirmoji dalis turėtų priminti priminti kažką tokio, o antroji – šį mano įrašą.
Kantrybės:)
© Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008
Back to TOP