Į Palangą - dar patogiau!

Jau esu šia tema rašęs, bet "Airbaltic" vėl pasistengė mane nustebinti. Šiandien gavau jų naujienlaiškį, kuris iškilmingai skelbia, jog atidaromas bilietų pardavimo biuras Klaipėdoje! Įsivaizduojat, kokia šventė?

Ta proga vėl gavau nuostabiai patogų pasiūlymą skristi į Palangą per...Rygą...iš Klaipėdos, reikia suprasti.

O gal man vertėtų nuvažiuoti į bilietų pardavimo biurą Klaipėdoje, nusipirkti bilietą į Palangą, ir grįžti į Vilnių, kad mano skrydis prie jūros būtų bent kiek logiškas?:)

Read more...

"Telikiniai" cituoja blogus

Aš ir toliau, galbūt tik dėl man vienam suprantamų priežasčių, stebiu "Velnio advokatus". Pastarosiose A.Lelkaičio ir O.Lapino videoblogo naujienų užfiksavau augantį jų dėmesį lietuviškai blogosferai.

Šios dienos įraše jie citavo ir komentavo Ažuolo ir draugų įrašą apie alų per pietus esą geriantį Jurgį Razmą:



Vakar jų dėmesio susilaukė Uagadugu blogas, lyginęs Rolando Vilkončiaus ir Arūno Valinsko vertę LNK:



Blogerio statusas toliau auga?

Read more...

Gmail funkcija gelbės gyvenimus ir karjeras

Apie techninius dalykus rašau retai, nes ne itin domiuosi. Tačiau šįkart pranešiu apie vieną pralinksminusią "gmail" naujieną - galimybę sustabdyti tik išsiųstus laiškus.

Idėja maždaug tokia. Įpykę žaibiškai sutauškinate piktą "emailą" viršininkui ar klientui, kuriame daugiau keiksmažodžių nei informacijos, bet vos paspaudę "sent" pasigailite. Arba išsiuntę bendradarbiams laišką staiga susigriebiate, jog iš tiesų visam darbo kolektyvui padovanojote nuogos savo antros pusės nuotraukas. Dar blogiau - kažką, taip sakant, nerelevantiško nusiuntėte tai pačiai antrajai pusei. Ir taip toliau. Pasėkmės garantuotos, nebent...

Nebent būsite tokie apdairūs ir aktyvuosite "undo send" funkciją savo "gmaile". Be to, spėsite ja pasinaudoti per 5 sekundes nuo laiško išsiuntimo.

Pradėti reikia prisijungiant prie savo "gmail" sąskaitos. Pasirinkite "Settings", o tada "Labs". Ten susiraskite "Undo Send" funkciją ir ją aktyvuokite. Nuo šiol kaskart išsiuntę laišką, kartu su pranešimu apie tai gausite ir galimybę spausti "undo". Jeigu esate aktyvavę klaviatūros kombinacijas, pakaks spustelti "z" mygtuką.


Tam, kaip jau minėjau, turėsite tik 5 lemtingas sekundes. Jei nespėsite, bjaurusis laiškas pakeis jūsų gyvenimą amžiams. Grąžinta žinutė keliaus į juodraščių skyrelį, kur ją galima redaguoti arba ištrinti.

Įdomu, ar ilgainiui galimybė rintis "undo" išaugs iki, pavyzdžiu, 7 sekundžių? Ir kiek gyvenimų pavyks išgelbėti?

Read more...

Kur dingo "Velnio advokatai"?

Prieš porą savaičių Lietuvos interneto padangėje nušvito dar vienas personažų duetas. "Velnio advokatais" prisistatantys psichoterapeutas Olegas Lapinas ir, kaip sakoma aprašyme, buvęs žurnalistas Audrius Lelkaitis, naujame videobloge apžvelgia, jų teigimu, svarbiausius įvykius ir taip esą kovoja su vidine ir išorine cenzūra.

Kas nematėt, štai vienas jų įrašiukų:



Prisipažinsiu, kad pradėjau juos žiūrėti dėl pačios idėjos. Bet kaip apsirengę du visuomenei neblogai žinomi veikėjai sėdi, skaito įvairiausius žiniasklaidos pranešimus ir juos komentuoja kaip užeina ant seilės. Laidelė, jeigu ją galima taip vadinti, turi vienintelį nuolatinį elementą - tokį patį pristatymą pradžioje, o baigiasi tada, kai sugalvoja A.Lelkaitis. Tiesa, trunka tiek, kiek ir turėtų vaizdo įrašas internete - dvi tris minutes. Atrodo, kad buvo suplanuotas dar vienas išskirtinis videoblogo veikėjas - katė Faina, bet ji, kaip kiekvienas normalus katinas, dalyvauja tik tada, kai pati nori.

Nė vienas iš dviejų vyrukų nėra pagarsėjęs kaip ypatingas humoro meistras. Be to, bent iš pradžių jie atrodė lengvai susikaustę, todėl vykusiai pajuokauti kol kas pavyko tik keletą kartų. Vis dėlto, kaip jau minėjau, smagiausia yra pati idėja. Postmoderni, sakyčiau. Tikras videoblogas, neva atsainiai kuriamas savo malonumui, tačiau turintis savotiškai rafinuotą potekstę. Sunku ją tiksliau apibūdinti, reikėtų žiūrėti patiems, bet trumpai tariant, "Velnio advokatai" dažniausiai palieka tokį "WTF?" įspūdį. Žinot, kai kas nors pajuokauja, tada seka akimirkos pauzė ir visa kompanija pratrūksta juokais. Bet juokiamasi ne iš pasakyto pokšto, o iš jo sakytojo. Šiuo atveju O.Lapinas ir A.Lelkaitis nebijo tapti pajuokos objektu ir tai prideda papildomos rafinuotos ironijos. Galbūt netgi tampa pagrindine videoblogo žinute.

Gaila tik, kad mestelėję keletą įrašų, jiedu dingo iš "eterio". Kita vertus, nereguliarumas taip pat turėtų atspindėti tokio stiliaus videoblogo koncepciją.

Ai, velniai nematė, pateikiu likusius "advokatų" pasirodymus.

Read more...

Gyvenimas - tai šiaudelis gerti pieną

Atsitiktinai į virtuvę pateko "Sipahh" šiaudeliai. Tai kiek storesni nei įprasti vamzdeliai, kurių viduje yra kokio nors skonio granulės (mano bandytos - neva šokoladinės). Kai per "Sipahh" trauki pieną, jo skonį papildo (pagardina/iškreipia?) šiaudelio "įdaro" skonis. Galima keisti ir kitų gėrimų skonius, nors subalansuota, kaip jau minėjau, pienui. Atrodo maždaug šitaip:


Tačiau rašau ne dėl reklamos. Reikalas tas, kad man šitie "Sipahh" - savotiška mūsų pasaulio metafora. Po velnių, juk tai tikrų tikriausias simuliakras - geri pieną, matai, kad geri jį - baltą, tam tikros konsistencijos, iš butelio su užrašu "Pienas". O skonis - šokoladinis, vanilinis, braškinis ar dar velniai žino koks. Beje, ir šiek tiek sintetinis.

Dar "Sipahh" primena filtrus, kurių mes naudojame vis daugiau. Nemėgsti pieno, bet siurbčiojant per skonį pakeičiantį šiaudelį jis jau visai nieko? Kaip ir lūšnynais geriausia baisėtis kino teatro kėdėje (atleiskite už jau gana nuvalkiotą pavyzdį). Arba grožėtis gamta per mašinos ar traukinio langą, televizoriaus ar kompiuterio ekraną, o ne išėjus pasivaikščioti. Kaip ir bendrauti vis labiau linkstame per įvairias komunikacijas ir per jas gauname tai, kas realybėje apstatyta barikadomis. Pavyzdžiui, ar pavyktų gyvenime kasdien diskutuoti su ponais Raču ar Zuoku laisvai ir drąsiai taip, kai galima blogosferoje?

Galiausiai "Sipahh" - tai gamtos tvarkos keitimas. Per milijonus metų išsivystė karvė, kurią per tūkstančius metų žmonės išmoko melžti, kad gautų pieno. Dabar žemiečiai dar sugalvojo, kaip patobulinti jo skonį. Tie patys, kurie tuoj sugalvos, kaip patobulinti patį žmogų, kad jis gyventų kitaip nei iki šiol jam buvo skirta.

p.s. aš ne prieš evoliuciją:)

Read more...

Keli iš milijonų

Grumlinas siūlo per pietų pertrauką pamylėti gamtą ir pamaitinti vorą, bet noriu atkreipti dėmesį, kad ten ir kitų linksmybių yra.

Tereikia viršuje pasirinkti kurį nors iš mėlynų pavadinimų ir taip pat maloniai pamaitinti gyvatę, nupiešti kokį eskizą ar paeksperimentuoti su jaunaisiais breikeriais. Paaiškės, jog ne taip lengva būti ta smegenų dalimi, kuri siuntėja impulsus organams, kaip reikia elgtis, kad kūnas pajudėtų mums įprastomis trajektorijomis.

Rasite ir dar keletą paprastų smagumynų. Atsiprašau, kad vagiu laiką.

Read more...

Gal stebėsiuos amžinai

Žinau, kad tai nieko nauja, bet vis tiek dar kartais nustembu.

Tik įsiklausykit. Arūnas Valinskas - Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas. Buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris ir policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius - TV laidų vedėjai. Pastarieji nors "ex", o Gediminas Navaitis - esamas. Bet gal nieko tokio, ypač kai jis aiškina: "Seime esu psichologas, laidoje būsiu Seimo narys".

Yra ir kitų atvejų, kurie taip pat jau kokį pusmetį vis dar retkarčiais sukelia nuostabą. Štai krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas komentuoja futbolą. O futbolo guru Nerijus Kesminas - krepšinį! Gerai, kad jie vis dar grįžta ir prie savo tikrojo pašaukimo.

Kai pagalvoji - tiesiog rokiruotės, o juk iš tiesų sunku patikėti. Bet įsukti gyvenimo tempo daug ką darome iš inercijos. Taip ir priprantame.

Read more...

Su mūsų švente!

(c)grumlinas

p.s. pabandykit Kovo 11-osios testą. Aš dvi klaidas padariau: nepataikiau, kiek moterų dalyavvo pasirašyme ir kas dar yra nutikę kovo 11-ą. Prastokai, turint omenyje, Vasario 16-osios teste suklydau tik kartą ir dar turėjau pasiteisinimą, kad klausimas netikslus buvo:)

Read more...

Dešinieji internete: atėjo ir nuėjo

Gana reguliariai seku "Redtape" atliekamus politikų pristatymo internete vertinimus, todėl ir pats nusprendžiau kukliai prisidėti, papasakodamas vieną nuotykį su Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos svetaine.

Prieš pastaruosius Seimo rinkimus ši politinė jėga uoliai kraustėsi į internetą, pradedant socialiniais tinklais, baigiant įvairiausiomis akcijomis, pavyzdžiui, "Baltijos kelias 2.0", kai po visą pasaulį išsibarstę tautiečiai buvo kviečiami virtualiame žemėlapyje pažymėti, kur dabar gyvena. Arba "Švari sąžinė" - svetainė, kur buvo galima testu pasitikrinti savo sąžininės švarumą ir pamatyti rezultatus sąžinės veidrodyje. Netgi kalbėta, jog partijos vadai ragino visus politikus kuo aktyviau rašyti tinklaraščius. Blogo ėmėsi ir dešiniųjų lyderis Andrius Kubilius.

Tačiau po rinkimų reikalai sustojo. Pabandykite dabar iš pačios partijos svetainės patektį į virtualų "Baltijos kelią" ar pasitikrinti savo sąžinę (žiūrėta kovo 9 d. 21:32). Patyrinėkite A.Kubiliaus tinklaraščio įrašų reguliarumą.

Na, tebūnie - visos akcijos baigiasi, o dalis blogerių tiesiog pavargsta. Kažin, ar tai teisingas pasirinkimas politikui ir dar premjerui, kurio Vyriausybė kaltinama per mažai bendraujanti su žmonėmis, bet tegu būna kaip yra. Labiausiai noriu atkreipti dėmesį į šio savaitgalio įvykius.

Šeštadienį partijos taryba sprendė dėl savo pozicijos prezidento rinkimuose ir tvirtino kandidatų į Europos parlamentą sąrašą. Turbūt visiškai nesvarbus dalykas, nes dešiniųjų tinklalapyje nei šeštadienį, nei sekmadienį apie tai neradau nė žodžio. Naujausias įrašas buvo penktadieninis pranešimas, kad Irena Degutienė nepritaria eksperimentams su socialinėmis stipendijomis.

Kaip jau minėjau, įkvėptas "Redtape", nusprendžiau pabūti sekliu ir išsisaugojau svetainės vaizdą. Kaip rodo mano kompiuteris, tai atlikau: 2009 m. kovo 8 d., 22:19:41.


Dabar pastebėjau, kad išsaugojau ne ideliai, bet tai, ką minėjau, matosi - naujausias pranešimas iš kovo 6 dienos. Tik po dviejų dienų, t.y. šiandien, atsirado mano jau cituotas tekstas apie šeštadienio tarybos sprendimus, dar ir su klaidinančia data, sudarančia įspūdį neva tai paskelbta kovo 7-ą, esą operatyviai, tą patį šeštadienį. Įdomu, kas čia ką bandė apgauti?

Read more...

Moterų ir lopšių šventė - kai kam jau dveji!

Mielos moterys ir merginos, sveikinu Jus su kovo 8-ąja ir linkiu nepaskęsti gėlių jūrose.

Taip jau sutapo, kad ši diena yra ir "Kačių lopšių" gimtadienis, tačiau nenorėdamas nė kiek kėsintis į tikrą šventę, paminėsiu dviejų metų sukaktį kuo kukliau.

Pažvelgus į statistiką akivaizdžiai matosi, jog šie metai palyginus su pirmaisiais, blogą stipriai stumtelėjo pirmyn:

*Pirmaisiais metais parašiau 45 įrašus ir sulaukiau 1024 unikalių lankytojų, pasirodžiusių "Kačių lopšiuose" 1441 kartą.

*Per antruosius suskaičiavau beveik triskart daugiau - 123 tekstukus. Lankytojų tuo tarpu pasirodė bene 14 kartų daugiau - 14374. Anie žvilgtelėjo į mano virtualius užrašus 19427 sykius.

Ištarčiau šituos skaičius garsiai - ausys pačiam nulinktų.

Tačiau skaičiais laimę sunku pamatuoti. Geriau kalbėsiu konkrečiais pavyzdžiais. Šiemet įgijau krūvą nuolatinių skaitytojų ir pats atradau kitų tinklaraščių skaitymo džiaugsmą. Blogas padėjo išspręsti beveik nuo praėjusio gimtadienio užsitęsusią problemą su Tele2. "Kačių lopšių" vardas netgi nuskambėjo per radiją ir galiausiai sužinojau, jog su Grumlinu mudviejų tinklaraščiai beveik vienmečiai:)

Rizikuoju sustiprinti įspūdį, jog padėkos ir iškilmingi tonai mūsų blogosferos arbatą daro pernelyg saldžią, bet negaliu nepasakyti "ačiū" tiems, kurie labiausiai padėjo tobulėti ir "Kačių lopšiams", ir man.

Pirmiausia - mano top komentatorių penketukas.

Scania - misteris Taikliosios įžvalgos, kurio kišenės pilnos argumentų diskusijose.
Troy - Balkanų moters vyras. Pas jį galima rasti, ko niekad neieškojai.
Grumlinas - kaip jau minėjau, tam tikra prasme vienmetis. Kuo jis dar žavi be viso tekstinio ir vaizdinio gėrio, tai jo kalbos stilius.
Rokas Arbušis - kartais gailiuosi, jog neturiu jo tema pasakyti tiek, kiek jis turi manosiomis.
Viktoras - žmogus iš kitos operos. Na gerai, ne iš operos - iš kokybiškų garsų pasaulio.

Rašydamas toliau nebūsiu originalus - Vienątokį mini visi. Tačiau esu faktais įrodęs, kiek dėmesio susilaukiau vien todėl, kad anas ponas įkėlė mano skydelį. Ką jau kalbėti apie blogoramas. Bet vis tiek daugiausiai naudos iš jo - nuostabioji lietuviškos blogosferos dvasia, kurią jis sąmoningai ir nesąmoningai kursto.

Ir dar keletas, kuriuos norėčiau paminėti (abėcėlės tvarka)

Benamis - smagu skaityt ir tiek.
Buržujus - pasakotojo talentas: vaizdais ir žodžiais.
Laura - patinka jos gebėjimas kai ką pamatyti kasdienybėje.
LTSR.LT - turi košės galvoj ir dar kažką.
Raimundas Zabarauskas - pavyzdys, kaip kas nors daroma kitaip: tinklaraštis ar blogosferos apžvalgos.
Vilma - man atrodo, kad tai labai nuoširdus žmogus.

Taip pat reikia padėkoti tokiems žodžiams kaip "Teleloto" ar "kaspiniuotis", kurie per paieškos sistemas į "Kačių lopšius" stropiai privilioja liaudies, nors lyg ir nėra pagrindinės šio blogo temos. Užsiminsiu, kad, pavyzdžiui, įvairios su "Teleloto" susijusios paieškų variacijos per pastaruosius 12 mėnesių čia atvedė žmones daugiau nei 1,5 tūkst. kartų. Tam, kad jie paskaitytų tai ar šitai.

Galiausiai noriu padėkoti visiems, kurie skaito, komentuoja ir kitur mini "Kačių lopšius". Atleiskit, jei kažko nepaminėjau. Užeikit kartais. Pabendrausim.

Read more...

Sunkmečio lengvalandės

Vadinamasis sunkmetis jau atnešė ir gerų, tikrai gerų dalykų. Ekonominiais terminais tegul kalba kas išmano, aš tik keletą pavienių pastebėjimų iš gyvenimo pateiksiu:

* Seniai beteko naudotis, bet sakoma, jog ne tik krito taksi kainos, bet juos ir išsikviesti vėl įmanoma.

* Grumlinas pastebėjo, kad gamtovaizdį darkantys ir vairuotojų dėmesį vagiantys reklaminiai skydai autostradų pašonėse išbalo - gali būti, kad ir visai nunyks.

* Dabar pats metas pirkti baldus. Kainos pradėjo atitikti kokybę, bet tai dar ne maloniausia. Asmeninė patirtis šiomis dienomis parodė, jog komoda, kurios vos prieš pusmetį būtų reikėję laukti gal net visą tą pusmetį, dabar atkeliauja iš gamyklos į paskirtą vietą tą patį vakarą. Ir atgabena ją nemokamai - netgi nereikia imti trijų laisvadienių iš eilės laukimui, kol krovikai teiksis pasirodyti.

p.s. ir dar aš gailiuos, kad neturiu kur nos pasidėjęs ir pamiršęs kelių šimtų tūkstančių. Rasčiau - jau rytoj pirkčiau namą už padorią kainą:)

Read more...

Blogerio statusas

Netrukus sukaks dveji metai nuo tada, kai pradėjau rašyti tinklaraštį. Žinoma, "Kačių lopšiai" yra mano gyvenimo dalis, tačiau niekad nelaikiau jos pernelyg svarbia. Trumpai tariant, turiu omenyje tai, kad jei kas gatvėje šauktų "ei, blogeri!", neatsisukčiau. O gal vertėtų pradėti?

Mano sąmonėje didžioji dalis tikrųjų blogerių yra užsieniečiai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, šis ponas, iš to netgi neblogai uždirba, taigi yra tinklaraštininkai profesionalai. Neteigiu, kad blogą reikia būtinai rašyti dėl pinigų, bet juk tai vienas iš profesionalo bruožų - pragyventi iš savo veiklos.

Lietuvoje pilnakraujais blogeriais, mano galva, yra Džiugas, Justinas (garsesnis, be abejo, šis tinklaraštis, bet jis tapo kolektyviniu), Ežiukas ir dar keletas, kuriuos greičiausiai jūs jau patys išsivardinote mintyse. Žinoma, reikia įpaišyti ir Liutaurą - užtektų vien jo indėlio į teisinio blogerio statuso (čia ir kitur) Lietuvoje apibrėžimo bandymus. Kaip apibūdinti Artūro, iš dalies - ir Liutauro, statusą, dabar tingiu galvoti. Akivaizdu, kad jie tikresni blogeriai nei, pavyzdžiui, A.Kubilius, bet labai sunku užčiuopti tą siaurą ribą tarp garsaus apžvalgininko "namų" internete ir tinklaraščio. Panašiai kaip ir su ponu Česlovu ar kitais, kurie jau ir prieš tai daugelį metų reguliariai viešino savo įžvalgas, tik ne vienoje, lyg ir jiems patiems priklausančioje vietoje.

Tačiau dauguma tinklaraštininkų - ir tai labai natūralu - didelės įtakos realiems procesams neturi. Gyvenime jie labiau žinomi kaip kokių nors sričių darbuotojai, vadovai, mokytojai, tėvai, mamos, vaikai, studentai, moksleiviai, etc., tačiau ne kaip blogeriai.

Bet po to, kai LR laidoje "Ryto garsai" (jei kam tikrai įdomu, klausykitės nuo maždaug 2:58 laidos minutės) tam tikru būdu susiklosčius aplinkybėms aš patapau pašnekovu reportaže iš "Knygų mugės", pradėjau dvejoti. Esmė ta, kad kai paprašiau žurnalistės Audros Čepkauskaitės manęs niekaip ypatingai nepristatinėti, ji mane įvardijo kaip blogo "Kačių lopšių" autorių. Aišku, nieko svarbaus - klausytojams tai turėjo tiesiog prašvilpti pro ausis. Tačiau prisiminiau ir keletą atvejų, kaip Lietuvos mąstu didžiulių bendrovių atstovai reagavo į blogerių pastabas savo tinklaraščiuose (su vienu atveju susidūriau iš aš pats, o kitas - nemažiau įspūdingas). Jeigu viskas taip tęsis ir toliau, blogą bus sunku vadinti vien hobiu.

Read more...