Apklausa: kiek svarbus lietuvių auditorijai artumas?

>> 2008 m. sausio 30 d., trečiadienis

Kur buvęs, kur nebuvęs baigėsi balsavimas pirmojoje šio blogo anketoje. Ta proga pamiršiu, kad iš tokių duomenų jokių apibendrinimų daryti neleidžia net minimalus sociologinis padorumas, ir aptarsiu rezultatus.

Užmiršęs, ko nereikia, prisiminsiu, kas svarbu. Idėja sužinoti, ką šiuo reikalu mano blogo skaitytojai, kilo rašant apie lietuviškos žiniasklaidoje prasidėjusius rubrikų perkraustymus, tiksliau - pranešimų apie orus artėjimą link pirmųjų temų. Iš viso balsavo 15 žmonių, o rezultatus turime tokius:

Kaip matome, daugiausiai žmonių (9 arba 60 proc.) pasirinko "globaliausią" atsakymą: "Vietos naujienos man įdomios, bet pirmiausiai noriu sužinoti nacionalinės reikšmės įvykius ir užsienio naujienas". Prie jų tam tikra prasme galime prilipdyti ir tą vienintelį (6,7 proc.), kuris pareiškė, jog savo kiemą pažįsta ir pats. Tiesa, šis atsakymas - radikaliausias, mat jis iš esmės neigia vietos naujienų reikalingumą. Likusiems (5 arba 33 proc.) arčiausiai kūno - savi marškiniai, todėl jiems įdomiausia būtent tai, kas vyksta jų kieme, gatvėje, mikrorajone ar bent jau mieste.

Jeigu šios apklausos rezultatuose ieškotume kažkokių tendencijų, pirmiausia, kas kristų į akis, yra tai, jog dauguma balsavusiųjų nieko prieš skaityti vietos naujienas, bet juos vis tiek labiau traukia valstybinės reikšmės įvykiai ir netgi užsienio naujienos, nors Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja tendencija taupyti būtent užsienio įvykių sąskaita arba tai paversti "šokiruojančiomis" istorijomis iš užsienio žvaigždžių gyvenimo.

Tiesa, kalbant apie vietos ir nacionalinių naujienų perskyrą įdomu atsižvelgti į Vilniaus situaciją. Ar tai gerai, ar blogai kiekvienas turi savo nuomonę, bet Lietuva yra tapusi itin centralizuota unitarine šalimi, kur didžioji dalis dėmesio tiek finansine, tiek kultūrine, tiek kitomis prasmėmis tenka Vilniui. Todėl kartais būna sunku atskirti, kurie įvykiai sostinėje yra miesto, kurie - nacionalinės naujienos.

Pabaigai tokia pastabėlė. Apklausa gali parodyti tik tai, kiek svarbus lietuviškai žiniasklaidos auditorijai yra geografinis art(im)umo kriterijus. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, psichologinis artumas Lietuvoje reiškia kur kas daugiau. Jau esu rašęs, kad lietuviai internete sunkiai išklysta iš tradicinio kelio delfi.lt - alfa.lt - one.lt - frype.lt - plius.lt. Iš užsienio produkcijos mėgsta nebent google ar youtube, kuriose galima ieškoti ir vien lietuviškos informacijos. Be to, visada domimasi lietuvių sportininkais ir nusikaltėliais užsienyje. Tiesa, šioms sritims žiniasklaidos priemonės turi dažniausiai turi atskiras rubrikas - ne vietos naujienų, ir ne pasaulio.


Read more...

Savitarnos galimybės ateities spaudai

>> 2008 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Vilniaus ir Kauno "Dienų" bei "Klaipėdos" priedas Turtas" šiandien baksi pirštu į tai, kaip "Savitarna veržiasi į paslaugų verslą": imame pinigus iš bankomatų, patys pilamės ir automatuose mokame už benziną, renkamės prekes prekybos centruose, ir taip toliau. Mes patys tampame savo paslaugų teikėjų darbuotojais ir netgi nereikalaujame užmokesčio. Gal ir ne visada drąsiai, bet galime ir dėti pinigus į bankomatus. Kur kas narsiau turbūt stosime prie savitarnos kasų "Iki" parduotuvėse, panašių į šią:

Žodis "savitarna" reguliariai pakursto ir seną fantaziją apie galimybes tobulėti spausdintinei žiniasklaidai. Nesu iš tų (jų turbūt išvis nėra daug), kurie tiki, kad internetas galutinai nušluostys nosį laikraščiams. Tačiau akivaizdu, kad dėl šių skirtingų komunikacijos kanalų sąveikos spauda keičiasi jau dabar, o ateityje turės keistis dar labiau.

Laikraščiai ir žurnalai šiais laikais yra praktiškai vienintelė žiniasklaidos priemonių rūšis, kurios produkcijos kiekis apskaičiuojamas ir pagaminamas iš anksto, bandant atspėti, kiek vartotojų ją nupirks.

Televizijos, radijo stoties ar interneto portalo pateikiamus informacijos "vienetus" sunku apčiuopti, todėl juos galima "pasverti" nebent vartotojų praleistu laiku informacijai gauti. Be to, nuo vartotojų skaičiaus tiesiogiai nepriklauso pateiktos informacijos kiekis. Kiek žmonių matė/girdėjo/skaitė konkretų pranešimą tampa svarbu tada, kai parduodama reklama.

Žinoma, verslas yra verslas, todėl gudrūs dėdės ir tetos visur planuoja, strateguoja ir stengiasi gauti daugiau naudos mažiau rizikuodami. Pavyzdžiui, reta kuri radijo ar televizijos programa turi savo korespondentą užsienyje, nes pigiau pirkti vaizdus iš naujienų agentūrų ar nukeliauti ten trumpam su konkrečiu tikslu. Interneto portalai, nors ir apžvelgdami daugybę temų, vis dėlto atmeta tokias, kuriomis jų potencialūs skaitytojai nesusidomėtų. Tačiau išankstinis bandymas suderinti redakcijos galimybes su auditorijos norais niekur nėra toks rizikingas kaip spaudoje.

Riziką bandoma mažinti prenumerata, maža kaina (arba jos nebuvimu), nuolat save reklamuojant, karštligiškai ieškant tokių temų, kurias pavadinus trim žodžiais žmogų tiesiog uždegtų lito ar dviejų vertas smalsumas, ir taip toliau, ir panašiai. Vis dėlto nė vienas spaudos leidinys negali būti tikras, jog dienos, savaitės ar mėnesio pabaigoje parduotuvėje nestyros krūva net nepaliestų egzempliorių, o tie egzemplioriai nepasens anksčiau laiko.


Savitarnos laikraščių spausdinimo mašinos būtų puiki išeitis (čia radau vieną iš galimų tokio aparato versijų), mat leidėjams nereikėtų iš anksto gadinti popieriaus. Reikiamą tiražą reguliuotų pati rinka - prie automato priėję skaitytojai patys atsispausdintų sau reikalingą kiekį: nebūtinai visą laikraštį, galbūt tik atskirą sudominusį priedą ar puslapį. Spausdinimo mašinos monitorius viliotų aktualiausiomis temomis, o pardavėjai išvengtų tokių skaitytojų, kurie šeštadieniais sustoja prekybos centro spaudos skyrelyje ir, suglamžę visus įmanomus laikraščius vietoje, nuprendžia vis dėl to jų nepirkti.

Galų gale, būtų išspręsta operatyvumo problema. Būtų galima nuolat atnaujinti laikraščio tekstus, todėl spauda nepraloštų internetui ar radijui. Kita vertus, žmogus rankose galėtų laikyti popierių - tai, kuo laikraštis pranašesnis už virtualią žiniasklaidą. Trumpai tariant, turėtume beveik optimalų spaudos ir interneto portalo derinį.

Tačiau kodėl iki šiol taip nėra, jei savitarna spausdintinei žiniasklaidai yra lyg stebuklingas kardas pasakos herojui?

Kaipgi čia apsieisi be piktosios raganos Reklamos? Jei skaitytojai galės pirkti tik tai, kas juos iš tiesų domina - tik konkretų laikraščio priedą ar netgi atskirą puslapį -, kaip jiems įsiūlyti ir visą likusį reklamos plotą? Vartotojai šiais laikais svarbūs ne todėl, kad apmoka dalį leidybos išlaidų pirkdami leidinį, o todėl, kad sudaro reklamos auditoriją.

O kur dar ydingasis Tiražas? Jau dabar dažnai sunku patikėti, jog leidinio skelbiamas tiražas yra tikras. Kas bus, kai nebebus galima priskaičiuoti ir tos krūvos egzempliorių, kurių nepavykdavo išparduoti, bet būdavo galima pasigirti, kad jie išleisti?

Dar labiau sumažėtų ir motyvacija prenumeratai. Kokia prasmė prenumeruotis dienraštį, jei po valandos jis jau bus kitoks? Ypač šiais laikais, kai platinimo tarnybos įsigudrina juos atnešti pavakarę?

Be to, brangiai kainuotų technologijos kaita. Spaustuvių ir platinimo infrastruktūros sistema, kaip ir kiekviename versle, sureguliuota taip, kad dirbtų kuo efektyviau, taigi ir pigiau. Savitarnos mašinų atspausdinti vienetiniai laikraščių egzemplioriai arba būtų labai brangūs, arba visiškai neprilygtų dabartiniams spaustuvių kūdikiams kokybe.

Žurnalams ir ne kasdien einantiems leidiniams spausdinimas savitarna būtų naudingas, nes liktų galimybė pataisyti kokį nors paliktą liapsusą ir jis ištisą savaitę ar mėnesį nebebadytų akių. Būtų galima perrašyti ar papildyti tai, kas atsirado dėl per ankstyvo deadline'o. Kita vertus, tokia filosofija yra kėsinimasis į nedienraštinių leidinių prigimtį, ką jau kalbėti apie jų spaudos kokybę.

Read more...

Naujosios TV3 Vakaro žinios - ar tai žinios?

>> 2008 m. sausio 21 d., pirmadienis

Jau kokią savaitę, jei ne daugiau, TV3 afišuoja naują, anot jų, informacinę laidą - Vakaro žinias su buvusiu TV gelbėtoju Gediminu Jauniumi. Kol kas jų dar nerodo, todėl vertinti lyg ir nėra ką. Tačiau užtenka vieną kartą pamatyti šį anonsą, kad sunerimtum.

"Kurti naują informacinę laidą TV3 Žinių tarnybą paskatino pasaulinės naujienų laidų tendencijos. Tai bus dinamiška informacinė laida, kurioje bus pateikiamos pačios svarbiausios dienos naujienos, o jos vedėjas į įvykius pažvelgs per žmogišką prizmę – analizuos, kaip viena ar kita naujiena paveiks Lietuvos gyventojų kasdienybę", ir taip toliau, ir panašiai, pranešime spaudai žada TV3 ir pats G.Jaunius. Projekto kūrėjai drąsina visus nebijoti išgirsti "ne tik faktą, bet ir nuomonę", nes tai yra, kaip jau citavau, "pasaulinės naujienų laidų tendencijos". Na, gal aš nieko ir neišmanau, bet:

# taip, tikrai - kai kurių (daugelio Vakarų) šalių žinių vedėjai studijoje elgiasi (jaučiasi?) kur kas laisviau, todėl nevengia po įdomesnio reportažo mestelti lengvą juokelį - pas mus prieš porą metų kažką į tą pusę bandė daryti LNK, kai Gintaras Deksnys ir Vilma Čereškienė drebančiomis širdimis, bet lediniais veidais bandydavo apsikeisti kažkuo panašiu į įspūdį. Tačiau tai nebuvo komentaras tokia prasme, kokią, bijau, turi omenyje G.Jaunius. Mano galva, žinios turėtų likti tokios, kokios buvo - faktai, atskirti nuo nuomonės (žinoma, kai kurios lietuviškos naujienu laidos su objektyvumu būna, prasilenkia, bet ne nuolatos).

# teko pastebėti, kad vadinamieji vertinimai, nuomonės kokybiškose žinių laidose dažniausiai perteikiami interviu žanru. Ne tik pašnekovų (politikų, verslininkų, sportininkų, kultūrininkų, ekspertų, etc.), bet ir žurnalistų. Pavyzdžiui, kai "Panoramoje" apsilanko svečias, sunku nesuprasti Ritos Miliūtės požiūrio į aptarinėjamą temą ir į patį svečią. Kitas variantas - laidos vedėjas kalbina įvykio vietoje esantį reporterį ar apžvalgininką. Tuomet vertinimas ne tik neišvengiamas, bet gal ir pageidaujamas. Tačiau kalbinamas žurnalistas įgauna tam tikros kompetencijos, nes jis dalyvavo įvykyje arba šiaip yra tos srities specialistas. T.y. jo vertinimai įdomūs, nes jis išmano reikalą, o ne todėl, kad jis yra G.Jaunius.

# žinių žiūrovui reikia palikti teisę pasirinkti pačiam - po velnių, mes gi gyvenam (bandom gyventi) demokratiškoj šaly. Nesakau, kad negali būti laidų, kuriose jų vedėjai deklaruoja savo nuomonę ar kad jos nešiuolaikiškos. Tačiau tokios būsimosios TV3 Vakaro žinios, kokias jas pristato - nebe žinios, o infošou, publicistika ar dar galai žino kas. Tebunie analitinė laida, jei norit skambumo, ir manot, kad turinys nedaro įtakos laidos žanrui. Tačiau ši laida žiniomis tegali būti "Dviračio žynių" prasme.

Taigi ir pamatysim, kaip viskas atrodys iš tiesų. Bet kol kas vienintelis akivaizdžiai sveikintinas žingsnis - kad G.Jaunius išstojo iš konservatorių partijos ir paliko Plungės vicemero kėdę. Na, ir įdomi tendencija - kadaise numarinusios "Be tabu" ir "N-14", televizijos vėl bando dar ką nors "išlaužti" iš žinių. LNK turi jau senokai išrastą "dviratį", BTV - uogas ir uoginą. TV3 dabar turės G.Jaunių.

Read more...

Sėkmingų eksperimentų receptas: kaip suvilioti BBC?

>> 2008 m. sausio 18 d., penktadienis

Savo vizijoje, kurią "Atgimimo" dėka dovanojau Lietuvai, siūlau šaliai tapti sėkmingų eksperimentų centru. Mano galva, šis procesas jau senokai prasidėjęs, tačiau tai dar nėra visuotinai suvokta ir nebandoma tuo pasinaudoti. Kokie mano argumentai, galima pasiskaityti ten, o aš norėčiau peršokt prie išvadų/pasiūlymų.

Vizijoje rašiau, kad apsigaubus sėkmingų eksperimentų skraiste būtų paprasčiau atkreipti ir pasaulio dėmesį. Dabar, prabėgus maždaug pusantro mėnesio nuo tada, kai ją rašiau, naršydamas internete atradau vieną įdomiausių savo idėjos interpretacijų. Viskas itin paprasta ir smagu, jei tik suformuoji tinkamą požiūrį.

Britų regio grupė "Johnny2Bad“ atvyko į Lietuvą, kad sugrotų bendrą dainą su Asta Pilypaite jos naujojo albumo pristatymo koncerte. Kurgi čia stebuklas? Pasirodo, kartu su muzikantais atvyko ir žiniasklaidos etalono BBC žurnalistai, mat "Johnny2Bad“ esą tapo pirmąja tarptautine regio grupe, kuri surengė Lietuvoje pasirodymą! "An international reggae band has made musical history by performing in Lithuania", skelbia BBC reportažo antraštė, lyg tai būtų šimtmečio įvykis.

Tokio neįpareigojančio susidomėjimo pasėkmė - nuotaikingas pasakojimas ne tiek apie britų grupę ir A.Pilypaite, pavadintą lietuviškąja Kylie Minogue, kiek apie Lietuvą, su Vilniaus vaizdeliais ir lietuvių kalbos pamokėle (kaip tarti žodį "alus").

Reportažą galite pasižiūrėti čia (primenu, kad už kokybę atsako BBC). Plačiau apie lietuviams sukeltus įspūdžius domėkitės čia.

Read more...

Kokybiškas žingsnis link kokybės

>> 2008 m. sausio 16 d., trečiadienis

Prieš keletą dienų mano blogą aplankė kokiom dviem dešimtim žmonių nei įprasti septyni. Susidomėjau, iš kur toks fenomenolus populiarumas ir paaiškėjo, jog juos sudomino į nežinau.lt apžvalgą (vieną iš blogoramų) įtrauktas mano įrašas apie orų pranešimus lietuviškoje žiniasklaidoje.

Jei pageidaujate įvairių pagyrų šiam itin produktyviam ir pakankamai profesionaliam blogui, galite paskaityti kad ir čia. O aš norėčiau aptarti vieną vienutėlį aspektą. Blogų apžvalgos šiaip jau nėra naujovė, bet dažniausiai jas pagadina subjektyvūs atrankos kriterijai, pavyzdžiui, žmogus mėgsta tik blogus apie televiziją, bet nekenčia blogų apie radiją, todėl natūralu, kad jo apžvalgoje bus tik blogai apie televiziją.

Nežinau.lt demonstruoja siekį darant apžvalgas atsisakyti atrankos, taigi ir bet kokio subjektyvumo. Žinoma, išlieka fiziniai apribojimai - žmogiška būtybė ne googlo botas, todėl įmanoma, kad tiesiog nespėja visko apžvelgti, juo labiau pakomentuoti. Tačiau tam ir yra komentarų laukeliai po įrašais.

Anyway, vienastoks nežinau.lt idėjininkas toliau bando kurti subjektyvumo atsisakymo instrumentus, kviesdamas visus blogerius siųsti savo blogų aprašymus, kurie visi bus pristatyti chronologiškai pagal gavimo datą ir nieką kitą. Vienintelis apribojimas - kad juose būtų mažiausiai 50 įrašų.

Taigi matome akivaizdžius ženklus, jog Lietuvoje randasi antrinė blogų rinka - blogosferos erdvė, skirta blogams. Kasgi čia ypatingo, paklausite? Mano galva, tai vienas svarbiausių blogų kokybiškėjimo, kurio šiemet taip norėtų sulaukti Viktoras, variklių. Tai, ką aš pavadinau "antrine rinka", sukurs (gal jau sukūrė) uždarą ratą, kuriame ne tik akumuoliuojamos naujos ar reflektuojamos senos geros idėjos. Tai žigsnis link profesionalėjimo, mat informacijos apdorojimas - vienas svarbiausių užsiėmimų, kokiu galima užsiimti XXI amžiuje, pradedant ais ar prezidento patarėjais, baigiant makroekonomikos analitikais ir genų inžinerijos mokslininkais.

Read more...

Metamorfozės: pranešimai apie orus

>> 2008 m. sausio 9 d., trečiadienis

Baltą savo išvaizda ir pilką nuotaika sausio dieną retas kuris iš mūsų - su draugais susitikti besiruošiantis moksleivis, sesiją keikiantis studentas ar darbe užsisvajojęs proletaras - nepažvelgia pro langą. O liaudis išmintis byloja, kad kas už lango, tas oras. Taigi - "apie orus".

Šiandien mano smegenys apibendrino tai, ką po kruopelytę rinko pastaruosius kelerius metus. Lietuvos žiniasklaidoje startavo naujas tautų kraustymasis. Anksčiau atlikdavusios "uždarymo" funkciją, orų prognozės pradėjo žygį į priekines frontų linijas.

Nepretenduoju į rimtą mokslinį teiginį, bet pirmieji, regis, buvo "15min"komanda, sugalvoję orus iš paskutinio lietuviško laikraščio puslapio perkelti į antrą (trumpa jų santrauka atsirado netgi pirmame). Kai praėjusiais (t.y. 2007) metais"Diena Media" pakeitė "Kauno dienos" ir "Klaipėdos" maketus bei išleido "Vilniaus dieną"(šios maketą iš jų trijų lengviausia pasižiūrėti), naujasis formatas taip pat įtaisė orų žemėlapį puslapyje.

BTV Žinios, regis, praėjusį sezoną, taip pat pabandė atlikti eksperimentą su meteorologiniais pranešimais, ir iš laidos pabaigos perkėlė šį bloką į vidurį, prieš "Kriminalus" ir "Sportą". Jei gerai prisimenu, žinių vedėjai jau pasisveikinime su žiūrovais įterpdavo frazę, panašią į "Nu ir grūzinantis šiandien oras, ką?Nieko, rytoj bus geriau. Pranešime apie tai laidos viduryje." Tiesa, eksperimentas, kaip suprantu, ne itin pasiteisino.

Prieš keletą mėnesių pastebėjau, kad ir delfi.lt Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prognozės, kaip, pavyzdžiui, ši, dedamos ne kur kitur, o tarp pirmųjų, svarbiausiųjų naujienų, gudriamintiškai plačiai pavadintoje rubrikoje "Lietuvoje". Lietuvos radijas šiandien "Lietuvos dienos" pirmajame fragmente (po laidos anonsų, žinių ir reklamos, taigi, jei klausysitės, maždaug 9-ą minutę) taip pat įamžino pokalbį apie orus.

Ką gi tai reiškia? Turbūt ne vien tai, jog moterims gali greitu metu nebereikėti klausyti/žiūrėti sporto naujienų, jei jos nori tiesiog sužinoti rytojaus orų prognozę.

Mano galva, svarbiausia, ką iliustruoja ši metamorfozė - kai kurių žiniasklaidos priemonių bandymą iš tiesų artėti prie žmonių. Auditorijai pirmiu kąsniu nebekišamas pranešimas apie kažkur toli, modernioje Seimo salėje, į kurią ne taip paprasta ir pakliūti eiliniam tautiečiui, (vėl) vykstančias (nuobodžias) diskusijas. Jai siūloma lengva analizė to, kas tikrai yra aplink kiekvieną ir kas kiekvienam svarbu - "kokie bus orai".

p.s. Todėl nė kiek neturėtų stebinti, kodėl orus į antrą puslapį atkėlė būtent "15min", abi "dienos" ir "Klaipėda". Tai įvyko ne vien dėlto, kad buvo pateikti nauji laikraščių maketai. Tai puikiai atspindi miesto dienraščio filosofiją: pirmame puslapyje anonsuojame, ką turime geriausio, o antrame, trečiame ir t.t. išdėliojame informaciją pagal artumą žmogui. Politika tegul būna kažkur septintame puslapyje, miesto naujienos ir orai - arčiau kūno.

Read more...

  © Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP