Kodėl (net ir) aš?

Manau, kad jeigu nesi žmogus, kurio kas nors primygtinai prašo atsiverti, išsilieti ar dar kitaip pasiviešinti, turi būtinai pasiteisinti, kodėl uzurpuoji bent lopinėlį, kad ir begalinės, erdvės. Taigi pirmąjį įrašą savo bloge tam ir skiriu, su ironiška, bet išdidžia šypsena aprobuodamas mintį, jog mano savigarba nuo tokių pasiteisinimų nedaug nukentės, mat jų praktiškai niekas neperskaitys.

Kol nepradėjau rodytis kaip koks neurotikas, pereisiu prie temos. Taigi, kodėl aš, gana tingus jaunuolis, kuris kompiuterį laiko žmogaus tikslu, o ne žmogų - kompiuterio, nusprendė pradėti rašyti savo blogą, neabejotinai reguliariai atiminėsiantį iš manęs bent po keliolika minučių to brangaus laiko, kurį galėčiau skirti visiškai nieko neveikimui? Kokią prasmę turi mano svaičiojimai milijardų milijardais srūvančių raidžių sraute, juo labiau, jeigu jie, tie mano svaičiojimai, yra lietuviški, o rašomi į svetainę, skirtą anglakalbiams ar kitokiems didžiakultūriams?

Amžinųjų dilemų, pateikiamų klausimo forma, žavesys turi savybę užliūliuoti, todėl iš patirties žinau, kad klausimų jau užteks, metas atsakymams. O atsakymai telpa į vieną: pradedu rašyti blogą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ėjau ir į "Nuodėmės užkalbėjimą", nors perdaug nemėstu nei Puipos, nei a.a. Ivanauskaitės. Tiesiog manau, kad reikia neatsilikti nuo kultūros, kokia ji bebūtų, ir, taip sakant, dėl "bendro žalio" pamatyti/pajausti/pabandyti suprasti/pabandyti prisidėti bent jau tam, kad su kuo nors bendraudamas žinotum, apie ką gi bendrauji.

Nežinau, kaip viskas gausis, bet kol kas planuoju šį blogą skelti į dvi dalis. Viena turėtų būti susijusi su mano bakalauriniu darbu, kuriame, trumpai tariant, nagrinėjami, tiksliau, BUS nagrinėjami, įvairūs televizijos ateities variantai, o kita dalis bus labiau skirta mano asmeniniams pastūgavimams apie gyvenimą. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai pirmoji dalis turėtų priminti priminti kažką tokio, o antroji – šį mano įrašą.

Kantrybės:)