„Daktaro Parnaso fantazariumas“: pasakoti smagu

>> 2010 m. vasario 9 d., antradienis

Tarp praėjusiais metais sukurtų filmų ne vien „Avataro“ herojai patekdavo į kitą realybę. Dar vienas įspūdingas šios pasakojimo technikos pavyzdys – legendinės „Monty Python“ komikų trupės nario Terrio Gilliamo režisuotas ir iš dalies parašytas „Daktaro Parnaso fantazariumas“. Pagrindinis skirtumas tas, kad „Avataras“ linksta į mokslinę fantastiką, o „Fantazariumas“ labiau panašus į pasaką.

Labai nesiplėsiu, nes rizikuoju patekti į pačias klaidžiausias įmanomas pinkles, nors greičiausiai toks ir yra „Fantazariumo“ tikslas. Kodėl? Todėl, kad filmas, apie kurį bandau pradėti pasakoji, pats yra odė pasakojimams. Nesvarbu kokiems – įvairiausių žanrų, stilių, nuotaikų. „Fantazariumas“ tiesiog trykšte trykšta pagarba didingam žmogaus gebėjimui fantazuoti ir pasakoti. Pasakojimo svarbos amplitudė svyruoja nuo aksiomos, kad pasakojimai verčia suktis pasaulį, iki minties, kad pasakoti – tiesiog smagu. Pavyzdžių nepateiksiu, nes nenoriu atimti žiūrėjimo malonumo. Tik užsiminsiu, kad norint sužinoti atsakymus teks peržiūrėti visą filmą.

O dabar vėl grįžkime į pradžią. Daktaras Parnasas – per laiką ir pasaulį su skurdžia palyda keliaujantis stebuklingo teatro šeimininkas. Savo žiūrovus jis pakviečia įeiti į magišką veidrodį ir šie atsiduria pasaulyje, sukurtame iš žmogaus charakterio ir Parnaso fantazijos. Iš pradžių svečias klaidžioja po animuotą erdvę, kurioje atgyja jo didžiausios svajonės ir manijos, pavyzdžiui, viena madinga ir turtinga poniutė išvysta miiilžiniškus batus. Vėliau, priklausomai nuo sugedimo laipsnio, Daktaro Parnaso fantazijos dalyvis gauna užduotį: jis turi rinktis tarp savo silpnybių ir amžinųjų vertybių. Toks žaidimas – puiki proga lažyboms, kurios velniškai patinka pačiam velniui – Ponui Nikui...

Pasirodo, savotiška Parnaso ir Niko draugystė tęsiasi jau ilgiau nei tūkstantmetį. Nuo tada, kai kipšas suteikė daktarui nemirtingumą, o pastarasis pažadėjo jam savo pirmąjį vaiką, kai šiam sukaks šešiolika. Tik dabar, prabėgus tiek amžių, Parnasas supranta, ką iš tiesų atidavė, nes tik dabar jis turi dukterį Valentiną, kurią suvaidino nestandartinio grožio raudonplaukė Lily Cole. Artėjant lemtingam dukters gimtadieniui, didysis fantazuotojas ima sukti galvą, kaip apsaugoti Valentiną. O čia jam kaip tik į pagalbą ateina atmintį praradęs plevėsa Tonis, kurį filme suvaidino net keturi puikūs aktoriai. Gal būtų užtekę ir vieno, tačiau Heathas Ledgeris nesulaukė filmavimo pabaigos. Todėl į pagalbą atėjo Johnny Deppas, Jude'as Law ir Colinas Farrellas. Paprastai vien šios pavardės rodo filmo kokybę. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepaisant kelių sudėtingų ėjimų, pirmas epitetas, kuris ateina į galvą bandant apibūdinti šį filmą – ech, koks smagus pasakojimas.

Read more...

XXI amžiui adaptuotas Šerlokas Holmsas

>> 2010 m. sausio 17 d., sekmadienis

Niekada nebuvau detektyvų mėgėjas, bet paauglystėje perskaičiau visus 4 į lietuvių kalbą išverstus Arthuro Conano Doyle'o raštų tomus, kuriuose sudėtos istorijos apie įžvalgųjį Šerloką Holmsą ir jo draugą daktarą Vatsoną. Iš esmės tai vieninteliai detektyviniai kūriniai, kurie mane sudomino, todėl leidžiu sau spėti, kad apsakymai apie Š.Holmsą man patiko ne dėl to, kad yra aukštesnio lygio nei dauguma detektyvų, o dėl kitų priežasčių, tinkančių bet kuriam žanrui: pasakojimo stiliaus, ryškių charakterių, rafinuoto humoro, britiško stilingumo ir taip toliau. Ilgainiui išbluko atskirų istorijų detalės, grietosiomis nebeatpasakočiau visų bylų atomazgos, gal tik kai kurias detales, pavyzdžiui, kaip pagal žvakes suprasti, kiek ilgai buvo atidaryti patalpos langai. Tačiau atmintyje liko pats stilius, ta „holmsiška“ jausena, kurios turbūt pirmiausiai pasąmoningai ir ieškau visose detektyvo ekranizacijoje: tiek televizijoje, tiek kine.

Galbūt liksiu nesuprastas, bet tą jauseną atradau ir naujajame Guy'aus Ritchie filme „Šerlokas Holmsas“. Po kelių ne itin sėkmingų variacijų ta pačia „Lok, stauk arba šauk“ tema, režisieriui pagaliau pavyko sukurti šį tą savito, bet naujo. G.Ritchie grįžo.

Taip, šį kartą pasakojimas apie Holmsą (vaidina Robertas Downey jaunesnysis) dinamiškas veiksmu, o ne mintimi, jame kaip niekada daug specialiųjų efektų, o ir pats garsusis detektyvas panašėja į kažką tarp daktaro Hauso ir CSI kriminalisto. Per daug muštynių ir per mažai rafinuotų Holmso ir Vatsono (vaidina Judas Law) pokalbių.

Tačiau, mano galva, tai yra tiesiog XIX amžiaus detektyvo transformacija į XXI amžių. Per XX amžių pasikeitė pati nuotykinio pasakojimo stilistika: tai, kas labiausiai jaudino XIX amžiaus knygos skaitytoją, nebegali tokiu pačiu būdu veikti XXI amžiaus kino žiūrovo. Kad pasiektum tokio paties lygio įtampą, reikia visai kitokių stilistinių priemonių.

G.Ritchie pasakojimo pradžia iš karto pateikia skaitymo raktą. Vienoje pirmųjų scenų Holmsas ruošiasi sumušti pagrindinio (neskaitant kai kurių užuominų apie amžinąjį detektyvo priešą profesorių Moriartį) šio filmo blogiuko lordo Blekvudo apsauginį. Pateikiama prolepsė - Holmsas iš anksto suplanuoja, kokia tvarka ir į kurias varžovo kūno dalis smūgiuos, kad išverstų jį iš koto. Taip pat suskaičiuoja, ką jo smūgiai pažeis ir per kiek laiko sužeidimai išgis. Po to tai įgyvendina. Taip, tai XXI amžiaus veiksmo filmo detalė. Tačiau su holmsišku įžvalgumu. Tiesa, man asmeniškai čia aptariamą Holmso transformaciją bene taikliausiai atspindi jo santykis su smuiku. Nuo seno žinomas kaip šio instrumento mėgėjas, G.Ritchie filme garsusis seklys juo groja be stryko - brazdina pirštais tarsi bandžą. Šis Holmsas su smuiku elgiasi maždaug tiek pat akiplėšiškai, kiek šio filmo pasakotojas - su tradicine medžiaga apie legendinį seklį.

J.Law suvaidintas Vatsonas, beje, taip pat nestandartinis. Jis nėra tas proto bokštas, kuriam Holmsas - tik priedanga, kaip vienoje iš A.Conan Doyle'o istorijos kino interpretacijų. Taip pat daktaras šį kartą nėra visiškas kvailelis, per kurį išmintingasis seklys aiškina savo dedukcinio mąstymo vingrybes. Šiuo atveju grįžtama prie pačios esmės - Holmsas ir Vatsonas iš tiesų yra tandemas, tam tikra prasme, lygiaverčiai partneriai: be vieno nebūtų sėkmingos bylų pabaigos, be kito - įdomaus pasakojimo.

Ką panagrinėti dar yra, tačiau esmę lyg ir parašiau. Belieka patiems spręsti, kuris pasakojimo apie Holmsą stilius arčiau širdies. Man - turbūt XIX amžiaus. Bet su mielu noru pažiūrėsiu ir antrąjį G.Ritchie filmą šia tema. Toks, kaip žinia, jau ruošiamas.Teko girdėti gandų, kad jame pasirodys ir pats profesorius Moriartis, kurį galbūt vaidins Bradas Pittas...

Read more...

  © Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP