Manifestas apie akių tausojimą

>> 2008 m. vasario 29 d., penktadienis

Nuo tokių eksperimentų kaip Paulius kol kas susilaikau, tačiau apie akių tausojimą retkarčiais pagalvoju. Ir suprantu paradoksalų dalyką: privalau saugoti akis dėl pop kultūros, bet jų nedaudomas esu jai nereikalingas. Todėl esu priverstas nuolat laviruoti.














Klausimas toks: kam aš būčiau naudingas, jei negalėčiau iškišęs liežuvį žavėtis 90X60X90 formomis? Arba kodėl tada turėtų vargintis šiuolaikinės pop grupės, jei jų muziką priimčiau tik ausimis? Iš televizijos žiūrovų masės aš būčiau tiesiog išspirtas, nes yra laidų pritaikytų negirdintiems ar nesiklausantiems (žodžiai verčiami gestų kalba).

Nors, kita vertus, tarp žiūrėjimo į TV ekraną ir kažko matymo yra didžiulis skirtumas. Be to, lietuviškose laidose dažniausiai karaliauja tekstai, o ne vaizdas, todėl pateikti į auditorijos reitingus turbūt sugebėčiau.

Tačiau ką su manimi darytų internetas, visokie žurnalai ir t.t.? Taip, šiais laikais yra visokių išradimų, bet jie padeda gauti informaciją, o ne tai, ką propaguoja pop kultūra. Na, tarkim, kad ir logotipai mobiliakams. Arba "Youtube" vaizdeliai. Jei imčiau saugoti akis, sumažėtų jų auditorija, ir aš niekaip neįtikinčiau įsižeidusios pop kultūros, jog tai darau būtent dėl jos - kad galėčiau kuo ilgiau būti statistiniu konsumeriu.

Todėl jei noriu tausoti regėjimą, aš PRIVALAU nustoti skaityti knygas, žiūrėti kokybiškus filmus ir Donskį. Ne tik aš, bet ir jūs. Visi turime susitelkti ir saugoti akis, nes pop kultūrai mūsų reikia.
Turime klausti ne ką pop kultūra gali padaryti dėl manęs, bet ką aš galiu padaryti dėl jos.

Read more...

Mugės rezultatai

>> 2008 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Ką tik baigėsi mano apklausa "Ar eisite/buvote šių metų Vilniaus knygų mugėje?", kurią sukūriau po šio įrašo.

Gal skaičiukai ne tin gerai matosi, todėl juo perrašysiu (tiesa, galite paspausti ant lentelės - ji turėtų padidėti). Mane labai nudžiugino gausus dalyvių skaičius. Iš viso balsavo 45 žmonės! Iš jų 13 (apie 28 proc.) mano, kad tai nuostabus renginys. Apie ją net galvoti nenori 7 (15 proc.). Nutemptas į renginį už parankės buvo vienas (2 proc.). Didžioji dalis - 19 atsakiusiųjų (42 proc.) neapsilankė, nes tuo metu nebuvo Vilniuje, sirgo, ar dėl kitų objektyvių priežasčių. 5 veikėjai ( 11 proc.) apskritai nežino, kas per daiktas ta knygų mugė.

Ar turėčiau daryti kokias nors išvadas? Manau, kad daug kas yra akivaizdu. Visada bus patenkintųjų ir nepatenkintųjų šiuo renginių ir kol yra pakankamai didelė paklausa, jis bus rengiamas. Apie mugiškai pramoginę renginio prigimtį savo pasako tai, jog beveik pusė respondentų (42 proc.) tiesiog neapsilankė jame, nes objektyvios priežastys pasirodė stipresnės už norą.

Net ir aš, nepaisant gana skeptiškos nuomonės, manau, kad knygų mugė yra svarbus Lietuvos kultūrai įvykis, todėl linkiu jai ir toliau sėkmingai veikti. Aišku, nepamirštant, kad tobulumui ribų nėra...


Read more...

Pavadinimo narvas

>> 2008 m. vasario 27 d., trečiadienis

Viena ausimi per TV nugirdau reklamą, kad "Valstiečių laikraštis" nuo kovo bus pardavinėjamas ir didžiuosiuose prekybos centruose. Jį užsiprenumeruoti jau galima kai kuriuose bankuose, ir taip toliau, ir panašiai. Taip sakant, plika akimi matyti, kad 56 tūkstančių tiražu (teigiama, kad 90 proc. -sudaro prenumerata) dukart per savaitę einantis leidinys nori atsipjauti dar didesnį rinkos gabalą.

Neslepia jie to ir patys. Vasario pradžioje valstiečiai pasikeitė dizainą ir pasistorino, o jų direktorius planuoja, kad per dvejus metus prenumeratorių skaičius išaugs 50 proc. Vienu žodžiu, augimas. Vos ne eksponentinis.

To ir buvo galima tikėtis, kai leidinys pakeitė savininkus - prieš beveik metus "Valstiečių laikraštį" įsigijo įmonių grupė "Žia Valda". Verslininkams, kurių veikla apima ir žemės ūkį bei žemvaldystę, naudinga turėti šį laikraštį ne tik kaip pelno šaltinį, bet ir kaip žiniasklaidos kanalą.

Be to, įpūsiu į teoriją šiek tiek sąmokslo. Jei norėčiau sustiprinti savo įtaką tarp nuomonės formuotojų prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, pradėčiau kaip tik dabar. Na, gal truputį anksčiau, bet ne visos kortos iškart dedamos ant stalo.

Bet kokiu atveju, grįžkime ten, kur pradėjome. "Valstiečių laikraštis" bando tapti prieinamas kuo didesnei auditorijai. Tačiau ar didieji prekybos centrai iš tiesų bus efektyvi niša? Ne veltui šioje pastraipoje vėl paminėjau leidinio pavadinimą ir paminėsiu dar kartą. Šitas pavadinimas veikia kaip apynasris plėtrai."Valstiečių laikraštis" tiesiog negali tapti populiarus miestuose, kuriuose dažniausiai stūksto didžiosios parduotuvės.

Žinoma, kalbama apie tai, kad, pavyzdžiui, Kaune prekybinio ploto tūkstančiui gyventojų jau kur kas daugiau negu reikia ir "Mega" skirta ne vien kauniečiams, bet visam Kauno regionui. Be to, galbūt gerieji Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas, važiuodami aplankyti tėvų į kaimą, nupirks jiems kur nors "Rimi" "Valstiečių laikrašio" naują numerį, tėvai "užsikabins" ir norės skaityti nuolatos. Kažkas mieste gal įsigis kokį egzempliorių dėl kaime praleistos vaikystės nostalgijos. Negalima atmesti, kad prekybos centrai išaugins leidinio apyvartą.

Vis dėlto, tegu šitas leidinys lieka skirtas savo tradicinei auditorijai, išsaugo pavadinimą ir daugiausia būna parduodamas per prenumeratą. Toks jau jo likimas, užkoduotas dviem žodžiais pirmo puslapio viršuje.

Read more...

Kam tarnavo laida apie liūtuką

>> 2008 m. vasario 25 d., pirmadienis

Kai TV3 praėjusią savaitę ėmė reklamuoti "specialią" laidą su Arūnu Valinsku "Kam tarnaus liūtukas?", truputį net nustebau. Iš anonso, kurio retorika praktiškai buvo verta "Abipus sienos" ir pan., rodėsi, kad čia tai jau bus. Sužinosim ko dar nežinoję, demaskuosim kas dar nedemaskuota. Tačiau vakar vakare, kai atėjo žadėtosios tiesioginės transliacijos metas, viskas susidėliojo į savo vietas.

Svečiai. Žiūrėjau ne nuo pat pradžių, todėl galbūt praklausiau A.Valinsko paaiškinimus. Tačiau net jei tokie buvo, laidos anonsas vis tiek buvo klaidingas. Štai ištraukėlė apie diskusijos svečius:

"Diskusijoje dalyvaus vienas projekto iniciatorių – Žilvinas Marcinkevičius, o jam oponuos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas Petras Auštrevičius, finansų analitikas Raimundas Kuodis, Liberalų centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas, laidoje laukiamas ir šalies premjeras premjeras Gediminas Kirkilas."

Premjeras tik "laukiamas", taigi ir jo neatvykimas turbūt buvo tiek pat "laukiamas", t.y. ne netikėtas. Tačiau liberalcentristų lyderį Artūrą Zuoką pakeitė bendrapartietis Gintautas Babravičius. Nebuvo nei Raimundo Kuodžio, nei bet kokio kito finansų analitiko. Liberalų sąjūdžiui paprasčiausiai jau vadovauja kitas politikas - Eligijus Masiulis.

Neskanu. Visa tai - nieko baisaus. Su šautuvu dalyvių į televizijos laidą Lietuvoje (kol kas) atvaryti negalima. Buvo neskanesnių dalykų. Pavyzdžiui, A.Valinskas, kurį tikrai gerbiu kaip profesionalą ir labai patyrusį televizininką, nežinia kodėl, bet vis pamiršdavo, jog veda ne "Kelio į žvaigždes " finalą. Šou elementai - žavūs, jų lietuviškose laidose su "kalbančiomis galvomis" dažnai pritrūksta. Bet šaipymasis išėjo gana vienpusiškas, o pokštai dažniausiai ne šaldė konfliktus, o gesino beužsimezgančią rimtą diskusiją.

Pažadas, kad žiūrovai, kurie paskambins ir užduos aštriausius klausimus, gaus po 1000 litų, priminė "Maximos" pigaus alaus ir šokoladukų akciją per referendumą dėl stojimo į ES.

Aritmetika. Na, ir paradoksas, kurio atlikėjų virtuoziškumu tenka žavėtis, nesvarbu, kokia tavo pilietinė ar politinė pozicija. "Vienas projekto iniciatorių" Ž. Marcinkevičius savo barikadų pusėje stovėjo vienas, ir turėjo septynis oponentus. Mieli penktokai, katrie, tep sakant, pagal tą pačią TV3 ant Lietuvos protingiausi, suskaičiuokit, kas ir kiek turėtų daugiau laiko išdėstyti savo nuomonę, net jei visi laidos dalyviai gautų po tiek pat minučių?

Citatos. Bet kaip sulipdytas, įvairiaspalvis ir nedarnus oponentų choras, kad ir kaip stengėsi, dažnai leido Ž.Marcinkevičiui iš tiesų atrodyti rimčiau ir konstruktyviau. Pro ausis sunkiai galėjo praslysti štai tokios dalyvių mintys.

Lilijana Astra (Tautinė partija "Lietuvos kelias"): Aš daugiau nekalbėsiu, bet... (kokius tris kartus).

Petras Gražulis (Seimo narys, "Tvarkos ir teisingumo"frakcija): Vasarą prieš šitą įstatymą balsavo keturi Seimo nariai, kuriuos pavadinčiau didvyriais. Tai buvau aš ir...

G.Babravičius (liberalcentristas): Jei "Rubikonas" dalyvaus atominės elektrinės statybose, tai man naujiena.

Read more...

Rašytojų girtuoklių topas

>> 2008 m. vasario 22 d., penktadienis

Kad jau pradėjau apie knygas, tai pratęsiu apie rašytojus. Jūsų dėmesiui - didžiausių amerikiečių rašytojų girtuoklių TOP 10.

#10 - RAYMOND CHANDLER (1888-1959)



"Su alkoholiu - kaip meilėje. Pirmas bučinys dvelkia magija, antras intymumu, o trečias - rutina. Po to tu tiesiog nurengi merginą".


#09 - FREDERICK EXLEY (1929-92)


"Negėrus mėnesį mano juslės tapo nepakeliamai aštrios ir aš pasijutau nesveikai įžvalgus. Pradėjau suvokti tai, ko geriau būčiau nesuvokęs. Kitaip nei kai kurie vyrai, niekada negėriau, kad įgyčiau drąsos, žavesio ar sąmojo. Vartojau alkoholį dėl to, kas jis yra - raminamieji, slopinantys proto guvumą, atsirandantį dėl užsitęsusio blaivybės periodo".

#08 - HARRY CREWS (1935- )


"Alkoholis įsuko mane. Mudu praleidome daugybę nuostabių akimirkų. Mes kartu juokiamės, kalbėjomės, šokome. Bet vieną dieną aš prabudau, o mano chebra jau buvo išsiskirtę po namus. Gulėjau tarp sudaužytų stiklų, vėmaluose išmirkusiais marškiniais. Tada pasakiau: "ei, žmogau, šitas žaidimas baigtas".

(p.s. kalbama, kad Haris nebegeria nuo 1987-ųjų)


#07 - JACK KEROUAC (1922-69)




"Tapau girtuokliu sendamas. Kodėl? Nes dievinu proto ekstazę"

#06 - JACK LONDON (1876-1916)


"Mane sekiojo nuostabi alkoholio ugnis. Tas sutvėrimas mito savo paties karščiu ir liepsnojo vis nuožmiau. Visą sąmoningą mano gyvenimą nepasitaikė nė akimirkos, kai aš nenorėjau išgerti. Kasdien parašau po tūkstantį žodžių. Iš pradžių taip skubėdavau, kad pradėdavau gerti vos tik parašęs penkis šimtus. Netrukus gėrimas tapo šio darbo įžanga".

#05 - F. SCOTT FITZGERALD (1896-1940)



"Iš pradžių tu suvartoji taurelę, tada taurėlė suvartoja kitą taurelę. Po to taurelė suvartoja tave".

#04 - EDGAR ALLAN POE (1809-49)




"Nejaučiu jokio malonumo gerdamas stimuliatorius, į kuriuos kartais taip beprotiškai įninku. Rizikuoju savo gyvenimu, reputacija ir protu ne vaikydamasis malonumų. Greičiau tai yra desperatiškas bandymas pabėgti nuo kankinančių prisiminimų, nepakeliamos vienantvės ir pražūties baimės".

#03 - Dalinasi: WILLIAM FAULKNER (1897-1962) & DOROTHY PARKER (1897-1967)



Faulkneris: "Nėra tokio dalyko kaip prastas viskis. Tiesiog kai kurie viskiai būna geresni už kitus. Tačiau žmogus neturėtų kvailioti su girtuokliavimu kol jam nesukanka penkiasdešimt. Jei jis to nedaro ir po to, tai yra velniškai kvailas"

Parker: "Aš jau geriau išgersiu butelį, nei man atliks lobotomiją"

#02 - Dalinasi: ERNEST HEMINGWAY (1899-1961) & HUNTER S. THOMPSON (1937-2005)


Hemingway'us: "Protingas žmogus kartais yra priverstas prisigerti, kad ištvertų bendravimą su kvailiais"

Thompsonas: "Nekenčiu advokatauti narkotikams, alkoholiui, smirtui ar pamišimui. Bet jie nuolat man pasitarnauja".

#01 - CHARLES BUKOWSKI (1920-94)


"Gėrimas - emocionalus reikalas. Jis išrauna tave iš kasdienybės banalumo, iš ten, kur viskas yra vienoda. Jis išvelka tave iš tavo kūno ir smegenų, o tada sviedžia į sieną. Turiu įtarimą, kad gėrimas yra savižudybės forma, kai tau leidžiama sugrįžti į gyvenimą ir kitą dieną pradėti viską iš naujo. Tai savęs žudymas, bet tu vėl atgimsti. Spėju, kad jau esu nugyvenęs dešimt ar penkiolika tūkstančių gyvenimų".

Kas nori pasiskaityt originalo kalba (kai turimas reikalas su didžiais rašytojais, visi be atskiro paraginimo supranta, kad ne viskas išverčiama) keliaukite čia. Daugiau visokių freaky dešimtukų - čia.

Kas nori pasiskaityt kokių pasamprotavimų, skaitykite čia. Taip taip, mane skaitykit. Nors ketinu būti gana lakoniškas. Žinoma, šitas dešimtukas subjektyvus. Abejoju, ar toks topas apskritai gali būti objektyvus, nebent matuotume išgerto alkoholio kiekį. Tačiau sutikit, kad vieno ar kito veikėjo buvimas sąraše apie jį šį bei tą pasako. Vis dėlto rašytojai priklauso tai magiškai žmonių grupei, kuriems girtuoklystė atleistina. Kai ką net žavi ar nuteikia romantiškai.

Mintyse buvau pradėjęs dėlioti panašų lietuvišką dešimtuką, bet susilaikiau. Visų pirma, ne viską žinau, visų antra, nenoriu būti apkaltintas dergimu:)

Kas nori patys pasamprotaut, rašykite čia (komentaruose, be abejo).

Read more...

Literatūriniai džiaugsmai - urmu

>> 2008 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Šiandien prasidėjo VKM 2008 - šiemetinė Vilniaus knygų mėsmalė, o aš, kaip ir kasmet, dar neapsiprendžiau, ar verta ten eiti, ar ne.

Akivaizdu, kad iš oficialaus "Vilniaus knygų mugė" svarbiausias yra "mugė". Tą iliustruoja kategorijos, kuriomis reklamuojamas šis renginys. Pavyzdžiui, citata iš šių metų pranešimo:"200 mugės dalyvių iš 6 šalių įsikurs trijose parodų salėse. Lankytojų laukia 200 kultūrinių renginių, bus eksponuojama 13 meno parodų, svečiuosis 14 užsienio ir 80 lietuvių rašytojų." Dar pridėkime po renginio pompastiškai paskelbiamus skaičius: šiemet mugėje vėl apsilankė rekordinis skaičius žmonių- tiek ir tiek tūkstančių. Kaip prekybos centro reklama, dievaži.

Nors užmušk toje skaičių raizgalynėje nerandu asociacijų su knygos skaitymu - vienu intymiausių procesų, susijusių su žiniasklaida. Pavyzdžiui, ar jūs susinervintumėte, jei žiūrėtumėte televizorių ir šalia atsisėstų kitas žmogus? O jei skaitytumėte knygą ir ją staiga pradėtų iš rankų plėšti mylimas žmogus? Knygos dažnai nenorime net duoti pavartyti kitam, kol patys neperskaitome iki galo. Ar taip būna su ausinuku ir mp3 kolekcija? (nebent to kito veikėjo ausys nekelia pasitikėjimo). Tačiau aš dar neparašiau svarbiausio. Geriausias partneris knygai ir skaitytojui - tyla.

O knygų mugėje vieni lipa kitiems ant galvos, žiopso į tą pačią knygą ir tam, kad visi masiškai nutiltų, reiktų suorganizuoti grandiozinį flashmobą.

Žinoma, VKM turi ir daugybę pliusų. Juk tai didžiulis kultūrinių renginių mazgas, kurie, organizuojami po vieną, galimas daiktas, nesulauktų jokio dėmesio. Tai vieta prisistatyti ir atkreipti į save dėmesį mažiau žinomiems knygų rinkos žaidėjams. Galų gale, kaip kitaip normaliam žmogui iš arti pamatyti Johną Irvingą? (aišku, kyla klausimas, ar normalus žmogus norėtų jį pamatyti iš arti, bet tada turėtume labiau įsigilinti į sąvoką "normalus žmogus", o aš tam nenusiteikęs).

Kaip turbūt jau supratote, aš vis dar neapsisprendžiau. Ir greičiausiai toks esu ne vienas (kviečiu išreikšti savo nuomonę apklausoje puslapio viršuje). Matyt, daug ką lems (ne)laimingas atsitiktinumas.

Read more...

Spaudos reklamos skurdas

>> 2008 m. vasario 19 d., antradienis



Taip, tai buvo tiesiog Didžiosios Britanijos laikraščio "The Mail on Sunday" reklama. Žiūrėdamas ir šypsodamasis galvojau, ar Lietuvoje įmanoma nors kas nors panašaus? Mūsuose bene populiariausias spaudos leidinių reklamavimosi būdas per TV - būti kokio nors renginio informaciniu remėju kartu su kuria nors televizija. Tada ta televizija reklamuodama renginį paminės ir jį remiantį laikraštį. Kita reklamavimosi rūšis - bendri TV ir spaudos projektai (pavyzdžiui, "Lietuvos ryto televizija", anksčiau - "Panelės TV", ir t.t.). Išliko tik vieniši "L.T." žmogeliai, šaukiantys "geras!" ir panašūs.

"Lietuvos ryto" grupė ateityje turbūt daugiau reklamuosis per "5 kanalą", "Lietuvos žinios" galėtų dažniau rodytis per BTV. Tačiau tokios reklamos kaip ši "Respublikos" - nugrimzdo į praeitį.



Ech, net jei įvyktų spaudos reklamų televizijoje renesansas, tokių kaip rodytoji "The Mail on Sunday", su masinėmis scenomis, šiokiu tokiu humoro jausmu ir t.t., Lietuvoje greičiausiai neišvystume. Ta pati giesmelė: maža auditorija, smulkūs pinigai...

Nuotaiką prie TV galbūt praskaidrins nebent dabar rengiamas profesionalią kariuomenę reklamuojantis ir patriotizmą stiprinantis klipukas. Optimistiškai nuteikia, kad bus net trys siužeto linijos: senovinė kalvė, XIV amžiaus karių mūšis ir dabartiniai kariai. O scenose filmavosi net 70 karių.

Read more...

Muzikiniai televizijų projektai. (Ne)profesionalumas

>> 2008 m. vasario 17 d., sekmadienis

Likimas mano vakar vakarą suklostė taip, kad praleidau jį prie TV. Tad turėjau progos palyginti tris trijų televizijų projektus apie tą patį: „Iššūkis žvaigždėms“ (LTV), „Žvaigždžių duetai“ (LNK) ir “Švieski man vėl“ (TV3).

Lakiojau per TV kanalus kaip laukinis šuo per prerijas, tačiau lygindamas šiuos šou padariau pagrindinę išvadą. Esminis skirtumas tarp jų - profesionalumo lygmuo.

#Dalyvių profesionalumo skalėje ryškiausios spalvos priklauso TV3. Šiame projekte apskritai net nekalbama apie neprofesionalius atlikėjus. Scena atiduota ne tik kad tikriems dainininkams, bet tikriems jos vilkams. Tam tikra prasme tuo galima didžiuotis.

Tuo tarpu LNK laida yra šiek tiek pametusi formatą. Laidos pristatyme teigiama, kad joje dalyvaus "žymūs dainininkai, visuomenės veikėjai ir aktoriai". Tačiau daugiausia dėmesio turėtų krypti į tuos žmones, kurie gal ir žinomi, bet išgarsėjo ne dainuodami. Vis dėlto, tarkim, Romas Bubnelis, laidoje pristatomas kaip verslininkas, savo patirtimi ir dainavimo stažu galėtų taikyti ir į TV3 projektą. Aktoriai (Ramūnas Rudokas ar Dalius Mertinas), net jei būtų praleidę visus muzikinius užsiėmimus mokydamiesi aktorystės, vis tiek išmano, kaip elgtis scenoje. Vienintelė laidos dalyvė, kuri ant scenos iš tiesų elgiasi kaip naujokė gydytoja Vida Uleckienė. Na, į pradedančiųjų sąrašą gal dar galėtume įrašyti fotografą Vaidotą Grigas bei stilistę taipogi visažistę irgi salonų liutę Eglę Mickevičienę. Tačiau juk tai tik trys poros iš dešimties.

Lietuvos televizijoje ne profesionalų, norinčių mesti iššūkį žvaigždėms, pakankamai. Girdėjosi.

# Rengėjų neprofesionalumu irgi išsiskiria LTV. Komerciniuose kanaluose projektai vakar baigėsi tada, kada ir buvo numatyta. O "Iššūkis žvaigždėms" tradiciškai tęsėsi tol, kol sumigdė dalį savo žiūrovų. Vakar baigėsi valandą vėliau nei numatyta programoje - apie 12-ą nakties. O juk dar nebuvo balsavimo. Pasiteisinimas, kad tai tiesioginė laida, antrą sezoną kažkaip nebeskamba. Lengviausia būtų tiesiog likti sąžiningiems pristatant TV programą auditorijai. Ir dar šis tas - jėga, kad garsas gyvas ir tiesioginis, bet tai irgi vargiai galėtų būti pasiteisinimas profesionalams, jei dalyviai dainuoja, o žiūrovai nieko negirdi.

# Neprofesionaliausia komisija, tarsi koks kontrastas atlikėjams, buvo TV3. Greičiausiai tokia ir idėja - "pienburniai" šaiposi iš "pensininkų". Tačiau "pienburniai" ("69 Danguje", Alanas ir M-1 siela, komisijos galva Mindaugas Stasiulis) atrodė liūdniau nei galėjo atrodyti kai kurie "pensininkai". Geriausiai situaciją nupiešė vienas laidos dalyvių Romas Dambrauskas: žmonėms ten, komisijoje, reikia kažką pasakyti, tai ir sako - neverta kreipt dėmesio.

LNK ir LTV išsisuka iš situacijos kviesdamos muzikos akademikus arba tokių mokslų raguvusius atlikėjus. Tiesa, LTV komisija dėjo ypač daug pastangų, kad laida "netilptų" į eterio laiką. Kol jie pakomentuodavo vieną pasirodymą, LNK projekto dalyviai sugebdėdavo padainuoti pusantro dueto.

Beje, kad jau prakalbom apie dainas, šito klipo negaliu neįdėt. Na, ir kas, kad ne visai į temą.


Read more...

Pėdkelnių politika

>> 2008 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Paprastai šiame bloge vengiu politikos, tačiau šįkart tekstas apie politikos ir žiniasklaidos santykį, manau, visai į temą.

Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) senokai prisišliejo prie vis gausėjančio partijų, jau pradėjusių rinkimų kampaniją, būrio. Pastaruoju metu liberalcentristai net atskleidė keletą savo kozirių. Jiems pasirodė maža buvusio prezidento patarėjo Dariaus Gudelio įsteigtos ryšių su visuomene agentūros patarimų. Todėl pagalbon iškviesti žinomi JAV politiniai konsultantai iš bendrovės „Mercury Public Affairs“, daugiausia besidarbuojantys su respublikonų politikais.

Ryškiausiai, žinoma, reiškiasi partijos galva Artūras Zuokas. Jis gal prieš pusmetį paskelbė, kad po Seimo rinkimų rudenį ketina tapti premjeru. Prieš keletą dienų dar patikslino – jis bus „valstybės meru“. Beje, įdomu sutapimas – vienas jau pasitraukusių respublikonų pretendentų į kandidatus artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose, buvęs Niujorko meras Rudolphas Giulianis, nevengė „Amerikos mero“ titulo.

Ateityje turbūt išvysime daugiau tyčinių ar netyčinių panašumų tarp Lietuvos liberalcentristų ir JAV respublikonų rinkimų kampanijų. Tačiau laukimas tikrai neprailgs. Dėl to pasistengs patys LiCS atstovai. Vienas jų – kultūros ministras Jonas Jučas, regis, jau pradėjęs asmeninę rinkimų kampaniją.

Kai šis politikas savo deformuota lietuvių kalba šiurpino „Eurovizijos“ atrankos žiūrovus, iš dalies dar buvo galima viską pateisinti. J. Jučas turi aukštąjį muzikinį išsilavinimą, jis ilgametis tarptautinių džiazo festivalių „Kaunas Jazz“ meno vadovas. Be to, kaip bekeiktume tą konkursą, „Eurovizija“ susijusi su Lietuvos įvaizdžio kūrimu. Tačiau kuo šaliai svarbus ministro pasirodymas naujajame LNK šou „Mano žvaigždė“, niekaip negaliu suprasti, nors fantazija nesiskundžiu.

Politikų elgesio logika moderniaisiais laikais dažnai lyginama su pramogų verslo žvaigždžių veiksmais. Juk ir vieni, ir kiti pragyvenimui gali užsidirbti tik tada, kai atkreipia į save visuomenės dėmesį. Tačiau ar tikrai Lietuvos Respublikos ministrui praėjusio sekmadienio vakarą parodytoje laidoje derėjo dalytis titulu „žvaigždė“ su muzikinių realybės šou dalyviais?

Padėti labdaringo renginio organizatorei – kiekvieno kultūringo vyro pareiga. Ne itin svarbu, ar tai reiškia sutrumpinti vieno iš renginio pasirodymų laiką, ar nupirkti 20-ies denų bronzinės spalvos pėdkelnes. Tačiau kultūringi Lietuvoje – ne vien kultūros ministrai. Be to, dauguma iš jų, matyt, geriau išmano ir valstybinės kalbos vartojimo kultūrą. Gal ir kalbėtų televizijos studijoje glausčiau, be demagogijų.

Neskaniai TV ekrane atrodė ir J. Jučo bendravimas su aplinkiniais. „Labas, aš Jonukas“, – politikas prisistatė ir skambindamas informacijos telefonu operatorei, ir užsukęs į vieną Palangos parduotuvę. „Ir ne bet koks. Žinokit, aš tikras Jonukas“, – kišdamas pardavėjai į panosę savo vizitinę kortelę, o gal kokį nors pažymėjimą, bandė dar daugiau pasitikėjimo juo įkvėpti kultūros ministras. Moteris vis tiek slėpėsi nuo kamerų, tačiau ponas J. Jučas gali būti ramus – ji tikrai jį atsimins per rinkimus.

Dar pora pasirodymų pramoginiuose televizijos šou ir šį politiką atsimins visa Lietuva. Tačiau ar balsuos už jį, jei nebus įsteigta ministerija pėdkelnių reikalams? Jei tauta supras, kad vienas J. Jučas visų šalyje vykstančių renginių neišgelbės? Sveiki atvykę, mieli politiniai konsultantai iš Užantlantės. Štai jums pirmasis galvos skausmas.

Rašinys rašytas svetainei politika.lt

Read more...

"Verslo žinių" etika - patogu ir neša pelną

>> 2008 m. vasario 11 d., pirmadienis

Verslo dienraštis "Verslo žinios" siūlo darbą verslo informacijos redaktoriui. Buvau net ir aš susidomėjęs, bet po to nusprendžiau, kad negaliu ten eit dėl kokios nors fizinės priežasties. Nes jei rimtai imčiausi ką nors daryti, pradėtų sklist kalbos, kad naujasis redaktorius viską daro dėl kokio nors komplekso:) Tačiau ne apie tai aš.

Mane itin maloniai nuteikė pirmasis reikalavimas pretendentui:



















Net jei tai būtų tik dėl skambumo, tai žavu. Neveltui „Transparency International“ Lietuvos skyriaus prieš pusmetį paskelbto tyrimo duomenimis VŽ buvo pripažintos viena skaidriausių žiniasklaidos priemonių Lietuvoje. Bent jau įvaizdis toks.

Nors tiesą sakant tikiu, kad ne vien įvaizdis. VŽ, mano galva, išlaikė gana nuoseklią ir gana objektyvią poziciją visu diskusijų dėl LEO LT laikotarpiu, ir tai buvo tik vienas iš šios visuomenės informavimo priemonės elgsenos kraštutiniais momentais pavyzdžių.

Įdomu tai, jog "Verslo žinioms", mano manymu, tiesiog apsimoka būti (stengtis būti) objektyvioms. Verslo laikraštis visų pirma skirtas verslo žmonėms, todėl informacija jame turi būti nešališka, kad visiems skaitytojams teiktų naudos ir nė viena auditorijos ar reklamos užsakovų dalis nepasijustų puolama, ignoruojama ar kitaip smukdoma.

Be to, laikytis etikos normų VŽ yra ir patogu. Šis laikraštis yra praktiškai vienintelis specifinės - verslo dienraščių - rinkos žaidėjas, todėl jam nereikia konkuruoti su panašiais į save. O tam tikri nešvarūs metodai Lietuvoje ir pasitelkiami tada, kai tarp žiniasklaidos priemonių užverda žūtbūtinė kova dėl pajamų ir įtakos. Tam tikra prasme VŽ tiesiog nėra su kuo kovoti. Todėl nereikia ir traukti kinžalo iš po skverno.

Read more...

LNK operatyvumas (papildytas)

>> 2008 m. vasario 8 d., penktadienis

Jei gerai prisimenu, dar šios savaitės pradžioje LNK anonsavo, kad "Snobo nakties" rubrikoje ketvirtadienį rodys ne taip seniai kino teatruose skambėjusį filmą "Edith Piaf. Rožinis gyvenimas". Taip parašyta ir savaitės TV programose.

Tačiau vieną dieną - maždaug gal kokį antradienį - viskas apsivertė, ir vakar per "Snobą" buvo parodytas "Kuprotas kalnas". Dabar net LNK interneto svetainės paieškoje įvedus Edith Piaf, išmetamas užrašas: "Nieko nerasta. Patikslinkite paieškos frazę."

Spėju, kad tai gali būti susiję su ažiotažu, kuris kilo dėl mįslingos vieno iš "Kuproto kalno" kaubojų, aktoriaus Heatho Ledgerio, mirtimi. Nuo jos vakar buvo praėję jau daugiau nei dvi savaitės, tačiau "Snobui", kaip savaitinei rubrikai, gana operatyvu.

Dabar laukiu, kol kokioje nors kitos savaitės TV programoje (prognozėje?) pamatysiu, ką LNK rodys per kitą "Snobą".

(Papildymas, vasario 11.) Jau pamačiau. Šią savaitę "Snobo naktyje" - iš trijų režiesierių (Wong Kar Wai, Michelangelo Antonioni, Steven Soderbergh) sukurtų filmukų suausta erotinė drama "Eros". Nebent kas nors numirtų, taip sakant.

Read more...

Mano pykčio priežastis - užsakomoji reklama

>> 2008 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Nesu naivus žmogus, bet dabar rašau truputį piktesnis nei visada. Ne todėl, kad tikėčiau žiniasklaidos ar verslo idealumu ir dorumu, bet būtent todėl, kad žinau, jog to nėra. Ir galvoju, jog retkarčiais verta supykti dėl tokių dalykų, nes jie tiesiog neturi teisės virsti savaime suprantamais.

Pradžiai - kontekstas.


Bendrovės "Cision" ir "Reklamos tyrimai" "Omnitel" užsakymu atliko mobiliojo ryšio bendrovių komunikacijos ir užsakomųjų straipsnių atpažįstamumo tyrimą ir nustatė, kad apie du trečdalius skaitytojų (66,3 proc.) sakosi pastebintys užsakytus straipsnius. Daugiau nei pusė (55,7 proc.) teigia, kad pastebi ir tuos straipsnius, kurie užsakyti paslėptai.

Du iš penkių (37 proc.) skaitytojų užsakomuosius rašinius vertina neigiamai. Likę (63 proc.) vertina neutraliai. Paslėptiems užsakomiesiems straipsniams žmonės dar truputį griežtesni: 43,3 proc. vertina juos neigiamai, 56,7 proc. – neutraliai.

„Omnitel“ komunikacijos vadovas Darius Maikštėnas aiškino, kad egzistuoja du mitai. Pirmas – nepirksi užsakomųjų straipsnių - apie tave žiniasklaida nerašys arba rašys tik neigiamai. Antras – skaitytojai užsakomųjų straipsnių neatpažįsta, skaito bei vertina juos kaip įprastus straipsnius.

Tačiau, pasak jo, tyrimas parodė, jog atvirai užsakytų straipsnių teigiamas poveikis mažesnis 4 kartus, paslėptai užakytų straipsnių teigiamas poveikis mažesnis 8 kartus.

Štai čia oficiali, nors mano kiek ir pagromuliuota, informacija baigiasi ir prasideda trumpas komentaras:

# visada tokiais atvejais, kyla rizika perdaug plačiai pritaikyti tyrimo rezultatus. Buvo atliktas "mobiliojo ryšio bendrovių komunikacijos ir užsakomųjų straipsnių atpažįstamumo" tyrimas. Taigi klausimai, ar žmonės pastebi, pavyzdžiui, paslėptą ar nepaslėptą K.Prunskienės reklamą, regis, nebuvo tyrėjams nebuvo įdomūs. Belieka tikėtis, kad pastebi ir gal net dar didesnis procentas. Na, aišku, viską parodys rinkimai.

# Sutikčiau lažintis, kad vienas šito "Omnintel" tyrimo tikslų - įgelti konkurentams. Dar būtų įdomu pamatyti skaičius, kurios mobiliojo ryšio tiekėjos užsakomiesiems rašiniams išleidžia daugiausiai pinigų. Kaip manote Jūs?

# Na, ir galų gale, štai kas. Jeigu mes gyventume iš tiesų normalioj valstybėj, toks tyrimas net negalėtų egzistuoti. Mat Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 8 straipsnyje parašyta, kad PASLĖPTA REKLAMA YRA DRAUDŽIAMA.


Read more...

Iš amžinųjų dėdės Mykolo tiesų (5)

>> 2008 m. vasario 6 d., trečiadienis

Kai žmonės sako "jam ant kaktos parašyta", tai būna konkretumo viršūnė. Vakarų pasaulyje yra tik du tokie personažai: Haris Poteris ir Gorbačiovas.

Read more...

Pirmas G.Jauniaus blynas. Šypsojausi ne ten, kur reikėjo

>> 2008 m. vasario 5 d., antradienis

Vakar vakare, kaip ir priklauso žmogui, iš anksto aplipdžiusiam gandais naująsias TV3 Vakaro žinias, stebėjau pirmąją laidą. Tokie tat mano įspūdžiai...

Šaltas ir negyvas Gedimino Jauniaus veidas, kuriame praktiškai vienintelė emocija - įsitempimas, kai jis bando neuždusti nuo savo ilgų sakinių. Beje, analizė Lietuvoje - tai daug kalbėjimo, o kuo daugiau užkadrinio kalbėjimo, tuo mažiau sinchronų (pašnekovų atsakymų ištraukų) ir veiksmo ekrane. Todėl reportažų vaizdas tampa ne pasakojimu, o dengimų (vaizdų, kurie įdedami į reportažą tam, kad nekristų į akis montažas) rinkiniu.

Grįžkime prie labiausiai reklamuoto akcento - laidos vedėjo. G.Jaunius ne tik dar nepripratęs dirbti su statiška žinių kamera, bet ir nepasižymi dikcija. Dėl intonacijos vienodumo sunku suprasti žadėtąsias kandžias pastabėles ir dar sunkiau jose pajusti humoro atspalvį. Šią G.Jauniaus silpnybę ypač išryškina išraiškingai ir profesionaliai buvusios TV3 Vakaro žinių vedėjos Renatos Šakalytės įgarsinti reportažai.

Dar vienas šūvis pro šalį - kriminalinė žinių dalis, kuri vakar užėmė gal pusę laidos. Visų pirma, kai pasakojama apie nelaimes ir jų aukas, manau, mažai kas nori girdėti šmaikščius komentarus. G.Jaunius jų ir vengė. Tačiau tada kyla klausimas, gal nelaimių šioje laidoje apskritai nebereikia? O reportažai apie nusikaltėlius...Nežinau, man tai pasirodė, kaip kažkokia jungtis su "TV Pagalba."

Vis dėlto tai tik pirmasis blynas, todėl norėtųsi optimistiškesnės gaidos. Kaip sakė viena talentinga žurnalistė, "buvo geriau negu tikėjausi".

Dikcija - sutvarkomas dalykas. Kameros, po tiek metų darbo televizijoje, G.Jaunius turėtų nebebijoti, gal pripras ir prie žinių studijos. Gal net nebemojuos ekrane pulteliu, kuriuo žinių vedėjas perjungia jį filmuojančią kamerą.

Visa kita irgi įmanoma taisyti. Kitas klausimas, ar pavyks padaryti tai skoningai.

Read more...

Lietuviškos muzikos infliacija (tiesiogine prasme)

>> 2008 m. vasario 4 d., pirmadienis

Nusprendęs paremti normalią lietuvišką muziką, įsigijau naują Marijono Mikutavičiaus albumą "Baigėme mokyklą". Pirmuosius įspūdžius patyriau dar parduotuvėje. Ne tik estetinius, bet ir elementarius materialinius. Infliacija! Lietuviškos muzikos infliacija. Tačiau už akimirkos kitos nuvilsiu visus skeptikus, taip pat greičiausiai ir idealistus romantikus, mat kalbu ne apie muzikos kokybę, o tiesiog apie kainą.

Tiksliai nepamenu, bet kai prieš kelerius metus pirkau pirmąjį Marijono diską "Pasveikinkit vieni kitus", paklojau už jį 16 ar 17 litų. Trumpai tariant, kadangi albume buvo 17 dainų, viena jų kainavo maždaug litą. "Baigėme mokyklą" prasisuka vos po 10 gabalų, o jo kaina - 25 litai. Ir penktokui už Marijono baigtos mokyklos nesunku apskaičiuoti - pustrečio lito už vieną dainą. 250 proc. keturmetė infliacija - po 62,5 proc. kasmet. Baisu, ką? Maistas dešimt kartų mažiau pabrango, bet ir tai jau tenka veržtis diržus.


Anyway, nesiruošiu šaukti piketo prie Kultūros ministerijos. Įdomiau pasvarstyti, kodėl kai kitos žiniasklaidos rūšys yra nemokamos arba pinga, lietuviškos muzikos albumai taip žaibiškai brangsta? Dar kartą pabrėžiu - lietuviškos, kadaise pradėtos pardavinėtos CD po maždaug 10 litų, nes užsienio atlikėjų (rusiški į šią kategoriją Lietuvoje nepatenka, tai apskritai atskira rinka) kompaktų kainos išlieka beveik tokios pat jau kokį dešimtmetį - apie 60 litų. Kodėl pasaulinei muzikos industrijai iš paskutiniųjų stengiantis susigrąžinti bent dalį piratų nusiurbiamo pelno, Lietuvoje CD kainos šuoliuoja aukštyn?

Daugumą ekonominių dalykų paliksiu nuošalyje , pavyzdžiui, kad kainos Lietuvoje apskritai artėja prie ES vidurkio. Apie tai mąstydamas išmąstysiu visišką velniavą, mat, kaip jau minėjau, kitos žiniasklaidos (ypač akivaizdus pavyzdys - laikraščiai) kaina tiesiogiai vartotojui krenta. Todėl geriau žvilgelkime į pačią lietuviškos muzikos rinkos prigimtį.

Kas netingi keikti lietuviškos Eurovizijos atrankos (nors nesakyčiau, kad tikrai ten viską reikia iškeikti) arba RC apdovanojimų (čia, deja, iškeikti galima beveik viską) arba dar ko nors, visi turi sparnuotą argumentą, kokie mes atsilikę nuo Vakarų. Iš tiesų, mūsų pop muzikos mainstreamas , neskaitant kelių šviesulių, giliam dugne. Lietuviška rinka tiek uždara nuo pasaulio, kad nenuostabu, jog net kainų judėjimo krypčių tendencijos - kardinaliai priešingos.

Antra, kadaise mane maloniai nustebinęs lietuviškų CD atpigimas iki 10 litų greičiausiai nepasiteisino, mat paaiškėjo, jog daliai tautos svarbi ne pati kaina, o tiesiog faktas, jog reikia mokėti. Kai kurie studentai, kurie turi galimybę Vilniuje nusipirkti nuolatinį bilietą už vos 12 litų, vis tiek geriau visą mėnesį važinės su talonėliais, dairydamiesi, ar kitoj stotelėj stovi žmonės, panašūs į kontrolierius, vėliau su jais dėrėsis ir t.t., vien tam, kad metiniame balanse gautų kokius 4 litus pelno. Kam pirkti kompaktą kad ir už 10 litų, jei interneto serveryje jį galima parsisiųsti nemokamai? Tiesa, į šią pastraipą reikia įrašyti ir porą kontrargumentų. Čia aprašytų žmonių gretos augant gyvenimo lygiui retėja. Tą įrodo, kad ir faktas, jog Marijono "Pasveikinkit vieni kitus" perkopė, regis, 30 tūkst. egzempliorių tiražą. Be to, kaip bebūtų liūdna, dažnas lietuviškas albumas iš tiesų nevertas ir tų 10 litų...

Galų gale, turiu parašyti apie pačią muzikos leidybos prigimtį. Dauguma žiniasklaidos priemonių, ypač informacinių, vis mažiau savo tiesioginės kainos dalies kelia ant auditorijos pečių, mat daugiausia pajamų gauna iš reklamos. Šalinamos visos kliūtys, kad tik žmonės žiūrėtų, klausytų, skaitytų, nes kuo didesnę masę jų surenki, tuo pelningesnius sandorius gali sudaryti su reklamdaviais. Knygos ir muzikos albumai yra praktiškai prasčiausia vieta reklamai, nes nelabai yra kur ją dėti. Reikia ieškoti originalesnių reklamos formų, tačiau tai jau ne lietuviškai nosiai.

Read more...

  © Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP