Lietuviškos muzikos infliacija (tiesiogine prasme)

Nusprendęs paremti normalią lietuvišką muziką, įsigijau naują Marijono Mikutavičiaus albumą "Baigėme mokyklą". Pirmuosius įspūdžius patyriau dar parduotuvėje. Ne tik estetinius, bet ir elementarius materialinius. Infliacija! Lietuviškos muzikos infliacija. Tačiau už akimirkos kitos nuvilsiu visus skeptikus, taip pat greičiausiai ir idealistus romantikus, mat kalbu ne apie muzikos kokybę, o tiesiog apie kainą.

Tiksliai nepamenu, bet kai prieš kelerius metus pirkau pirmąjį Marijono diską "Pasveikinkit vieni kitus", paklojau už jį 16 ar 17 litų. Trumpai tariant, kadangi albume buvo 17 dainų, viena jų kainavo maždaug litą. "Baigėme mokyklą" prasisuka vos po 10 gabalų, o jo kaina - 25 litai. Ir penktokui už Marijono baigtos mokyklos nesunku apskaičiuoti - pustrečio lito už vieną dainą. 250 proc. keturmetė infliacija - po 62,5 proc. kasmet. Baisu, ką? Maistas dešimt kartų mažiau pabrango, bet ir tai jau tenka veržtis diržus.


Anyway, nesiruošiu šaukti piketo prie Kultūros ministerijos. Įdomiau pasvarstyti, kodėl kai kitos žiniasklaidos rūšys yra nemokamos arba pinga, lietuviškos muzikos albumai taip žaibiškai brangsta? Dar kartą pabrėžiu - lietuviškos, kadaise pradėtos pardavinėtos CD po maždaug 10 litų, nes užsienio atlikėjų (rusiški į šią kategoriją Lietuvoje nepatenka, tai apskritai atskira rinka) kompaktų kainos išlieka beveik tokios pat jau kokį dešimtmetį - apie 60 litų. Kodėl pasaulinei muzikos industrijai iš paskutiniųjų stengiantis susigrąžinti bent dalį piratų nusiurbiamo pelno, Lietuvoje CD kainos šuoliuoja aukštyn?

Daugumą ekonominių dalykų paliksiu nuošalyje , pavyzdžiui, kad kainos Lietuvoje apskritai artėja prie ES vidurkio. Apie tai mąstydamas išmąstysiu visišką velniavą, mat, kaip jau minėjau, kitos žiniasklaidos (ypač akivaizdus pavyzdys - laikraščiai) kaina tiesiogiai vartotojui krenta. Todėl geriau žvilgelkime į pačią lietuviškos muzikos rinkos prigimtį.

Kas netingi keikti lietuviškos Eurovizijos atrankos (nors nesakyčiau, kad tikrai ten viską reikia iškeikti) arba RC apdovanojimų (čia, deja, iškeikti galima beveik viską) arba dar ko nors, visi turi sparnuotą argumentą, kokie mes atsilikę nuo Vakarų. Iš tiesų, mūsų pop muzikos mainstreamas , neskaitant kelių šviesulių, giliam dugne. Lietuviška rinka tiek uždara nuo pasaulio, kad nenuostabu, jog net kainų judėjimo krypčių tendencijos - kardinaliai priešingos.

Antra, kadaise mane maloniai nustebinęs lietuviškų CD atpigimas iki 10 litų greičiausiai nepasiteisino, mat paaiškėjo, jog daliai tautos svarbi ne pati kaina, o tiesiog faktas, jog reikia mokėti. Kai kurie studentai, kurie turi galimybę Vilniuje nusipirkti nuolatinį bilietą už vos 12 litų, vis tiek geriau visą mėnesį važinės su talonėliais, dairydamiesi, ar kitoj stotelėj stovi žmonės, panašūs į kontrolierius, vėliau su jais dėrėsis ir t.t., vien tam, kad metiniame balanse gautų kokius 4 litus pelno. Kam pirkti kompaktą kad ir už 10 litų, jei interneto serveryje jį galima parsisiųsti nemokamai? Tiesa, į šią pastraipą reikia įrašyti ir porą kontrargumentų. Čia aprašytų žmonių gretos augant gyvenimo lygiui retėja. Tą įrodo, kad ir faktas, jog Marijono "Pasveikinkit vieni kitus" perkopė, regis, 30 tūkst. egzempliorių tiražą. Be to, kaip bebūtų liūdna, dažnas lietuviškas albumas iš tiesų nevertas ir tų 10 litų...

Galų gale, turiu parašyti apie pačią muzikos leidybos prigimtį. Dauguma žiniasklaidos priemonių, ypač informacinių, vis mažiau savo tiesioginės kainos dalies kelia ant auditorijos pečių, mat daugiausia pajamų gauna iš reklamos. Šalinamos visos kliūtys, kad tik žmonės žiūrėtų, klausytų, skaitytų, nes kuo didesnę masę jų surenki, tuo pelningesnius sandorius gali sudaryti su reklamdaviais. Knygos ir muzikos albumai yra praktiškai prasčiausia vieta reklamai, nes nelabai yra kur ją dėti. Reikia ieškoti originalesnių reklamos formų, tačiau tai jau ne lietuviškai nosiai.