Manifestas apie akių tausojimą

Nuo tokių eksperimentų kaip Paulius kol kas susilaikau, tačiau apie akių tausojimą retkarčiais pagalvoju. Ir suprantu paradoksalų dalyką: privalau saugoti akis dėl pop kultūros, bet jų nedaudomas esu jai nereikalingas. Todėl esu priverstas nuolat laviruoti.














Klausimas toks: kam aš būčiau naudingas, jei negalėčiau iškišęs liežuvį žavėtis 90X60X90 formomis? Arba kodėl tada turėtų vargintis šiuolaikinės pop grupės, jei jų muziką priimčiau tik ausimis? Iš televizijos žiūrovų masės aš būčiau tiesiog išspirtas, nes yra laidų pritaikytų negirdintiems ar nesiklausantiems (žodžiai verčiami gestų kalba).

Nors, kita vertus, tarp žiūrėjimo į TV ekraną ir kažko matymo yra didžiulis skirtumas. Be to, lietuviškose laidose dažniausiai karaliauja tekstai, o ne vaizdas, todėl pateikti į auditorijos reitingus turbūt sugebėčiau.

Tačiau ką su manimi darytų internetas, visokie žurnalai ir t.t.? Taip, šiais laikais yra visokių išradimų, bet jie padeda gauti informaciją, o ne tai, ką propaguoja pop kultūra. Na, tarkim, kad ir logotipai mobiliakams. Arba "Youtube" vaizdeliai. Jei imčiau saugoti akis, sumažėtų jų auditorija, ir aš niekaip neįtikinčiau įsižeidusios pop kultūros, jog tai darau būtent dėl jos - kad galėčiau kuo ilgiau būti statistiniu konsumeriu.

Todėl jei noriu tausoti regėjimą, aš PRIVALAU nustoti skaityti knygas, žiūrėti kokybiškus filmus ir Donskį. Ne tik aš, bet ir jūs. Visi turime susitelkti ir saugoti akis, nes pop kultūrai mūsų reikia.
Turime klausti ne ką pop kultūra gali padaryti dėl manęs, bet ką aš galiu padaryti dėl jos.