„Daktaro Parnaso fantazariumas“: pasakoti smagu

Tarp praėjusiais metais sukurtų filmų ne vien „Avataro“ herojai patekdavo į kitą realybę. Dar vienas įspūdingas šios pasakojimo technikos pavyzdys – legendinės „Monty Python“ komikų trupės nario Terrio Gilliamo režisuotas ir iš dalies parašytas „Daktaro Parnaso fantazariumas“. Pagrindinis skirtumas tas, kad „Avataras“ linksta į mokslinę fantastiką, o „Fantazariumas“ labiau panašus į pasaką.

Labai nesiplėsiu, nes rizikuoju patekti į pačias klaidžiausias įmanomas pinkles, nors greičiausiai toks ir yra „Fantazariumo“ tikslas. Kodėl? Todėl, kad filmas, apie kurį bandau pradėti pasakoji, pats yra odė pasakojimams. Nesvarbu kokiems – įvairiausių žanrų, stilių, nuotaikų. „Fantazariumas“ tiesiog trykšte trykšta pagarba didingam žmogaus gebėjimui fantazuoti ir pasakoti. Pasakojimo svarbos amplitudė svyruoja nuo aksiomos, kad pasakojimai verčia suktis pasaulį, iki minties, kad pasakoti – tiesiog smagu. Pavyzdžių nepateiksiu, nes nenoriu atimti žiūrėjimo malonumo. Tik užsiminsiu, kad norint sužinoti atsakymus teks peržiūrėti visą filmą.

O dabar vėl grįžkime į pradžią. Daktaras Parnasas – per laiką ir pasaulį su skurdžia palyda keliaujantis stebuklingo teatro šeimininkas. Savo žiūrovus jis pakviečia įeiti į magišką veidrodį ir šie atsiduria pasaulyje, sukurtame iš žmogaus charakterio ir Parnaso fantazijos. Iš pradžių svečias klaidžioja po animuotą erdvę, kurioje atgyja jo didžiausios svajonės ir manijos, pavyzdžiui, viena madinga ir turtinga poniutė išvysta miiilžiniškus batus. Vėliau, priklausomai nuo sugedimo laipsnio, Daktaro Parnaso fantazijos dalyvis gauna užduotį: jis turi rinktis tarp savo silpnybių ir amžinųjų vertybių. Toks žaidimas – puiki proga lažyboms, kurios velniškai patinka pačiam velniui – Ponui Nikui...

Pasirodo, savotiška Parnaso ir Niko draugystė tęsiasi jau ilgiau nei tūkstantmetį. Nuo tada, kai kipšas suteikė daktarui nemirtingumą, o pastarasis pažadėjo jam savo pirmąjį vaiką, kai šiam sukaks šešiolika. Tik dabar, prabėgus tiek amžių, Parnasas supranta, ką iš tiesų atidavė, nes tik dabar jis turi dukterį Valentiną, kurią suvaidino nestandartinio grožio raudonplaukė Lily Cole. Artėjant lemtingam dukters gimtadieniui, didysis fantazuotojas ima sukti galvą, kaip apsaugoti Valentiną. O čia jam kaip tik į pagalbą ateina atmintį praradęs plevėsa Tonis, kurį filme suvaidino net keturi puikūs aktoriai. Gal būtų užtekę ir vieno, tačiau Heathas Ledgeris nesulaukė filmavimo pabaigos. Todėl į pagalbą atėjo Johnny Deppas, Jude'as Law ir Colinas Farrellas. Paprastai vien šios pavardės rodo filmo kokybę. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepaisant kelių sudėtingų ėjimų, pirmas epitetas, kuris ateina į galvą bandant apibūdinti šį filmą – ech, koks smagus pasakojimas.

Read more...

XXI amžiui adaptuotas Šerlokas Holmsas

Niekada nebuvau detektyvų mėgėjas, bet paauglystėje perskaičiau visus 4 į lietuvių kalbą išverstus Arthuro Conano Doyle'o raštų tomus, kuriuose sudėtos istorijos apie įžvalgųjį Šerloką Holmsą ir jo draugą daktarą Vatsoną. Iš esmės tai vieninteliai detektyviniai kūriniai, kurie mane sudomino, todėl leidžiu sau spėti, kad apsakymai apie Š.Holmsą man patiko ne dėl to, kad yra aukštesnio lygio nei dauguma detektyvų, o dėl kitų priežasčių, tinkančių bet kuriam žanrui: pasakojimo stiliaus, ryškių charakterių, rafinuoto humoro, britiško stilingumo ir taip toliau. Ilgainiui išbluko atskirų istorijų detalės, grietosiomis nebeatpasakočiau visų bylų atomazgos, gal tik kai kurias detales, pavyzdžiui, kaip pagal žvakes suprasti, kiek ilgai buvo atidaryti patalpos langai. Tačiau atmintyje liko pats stilius, ta „holmsiška“ jausena, kurios turbūt pirmiausiai pasąmoningai ir ieškau visose detektyvo ekranizacijoje: tiek televizijoje, tiek kine.

Galbūt liksiu nesuprastas, bet tą jauseną atradau ir naujajame Guy'aus Ritchie filme „Šerlokas Holmsas“. Po kelių ne itin sėkmingų variacijų ta pačia „Lok, stauk arba šauk“ tema, režisieriui pagaliau pavyko sukurti šį tą savito, bet naujo. G.Ritchie grįžo.

Taip, šį kartą pasakojimas apie Holmsą (vaidina Robertas Downey jaunesnysis) dinamiškas veiksmu, o ne mintimi, jame kaip niekada daug specialiųjų efektų, o ir pats garsusis detektyvas panašėja į kažką tarp daktaro Hauso ir CSI kriminalisto. Per daug muštynių ir per mažai rafinuotų Holmso ir Vatsono (vaidina Judas Law) pokalbių.

Tačiau, mano galva, tai yra tiesiog XIX amžiaus detektyvo transformacija į XXI amžių. Per XX amžių pasikeitė pati nuotykinio pasakojimo stilistika: tai, kas labiausiai jaudino XIX amžiaus knygos skaitytoją, nebegali tokiu pačiu būdu veikti XXI amžiaus kino žiūrovo. Kad pasiektum tokio paties lygio įtampą, reikia visai kitokių stilistinių priemonių.

G.Ritchie pasakojimo pradžia iš karto pateikia skaitymo raktą. Vienoje pirmųjų scenų Holmsas ruošiasi sumušti pagrindinio (neskaitant kai kurių užuominų apie amžinąjį detektyvo priešą profesorių Moriartį) šio filmo blogiuko lordo Blekvudo apsauginį. Pateikiama prolepsė - Holmsas iš anksto suplanuoja, kokia tvarka ir į kurias varžovo kūno dalis smūgiuos, kad išverstų jį iš koto. Taip pat suskaičiuoja, ką jo smūgiai pažeis ir per kiek laiko sužeidimai išgis. Po to tai įgyvendina. Taip, tai XXI amžiaus veiksmo filmo detalė. Tačiau su holmsišku įžvalgumu. Tiesa, man asmeniškai čia aptariamą Holmso transformaciją bene taikliausiai atspindi jo santykis su smuiku. Nuo seno žinomas kaip šio instrumento mėgėjas, G.Ritchie filme garsusis seklys juo groja be stryko - brazdina pirštais tarsi bandžą. Šis Holmsas su smuiku elgiasi maždaug tiek pat akiplėšiškai, kiek šio filmo pasakotojas - su tradicine medžiaga apie legendinį seklį.

J.Law suvaidintas Vatsonas, beje, taip pat nestandartinis. Jis nėra tas proto bokštas, kuriam Holmsas - tik priedanga, kaip vienoje iš A.Conan Doyle'o istorijos kino interpretacijų. Taip pat daktaras šį kartą nėra visiškas kvailelis, per kurį išmintingasis seklys aiškina savo dedukcinio mąstymo vingrybes. Šiuo atveju grįžtama prie pačios esmės - Holmsas ir Vatsonas iš tiesų yra tandemas, tam tikra prasme, lygiaverčiai partneriai: be vieno nebūtų sėkmingos bylų pabaigos, be kito - įdomaus pasakojimo.

Ką panagrinėti dar yra, tačiau esmę lyg ir parašiau. Belieka patiems spręsti, kuris pasakojimo apie Holmsą stilius arčiau širdies. Man - turbūt XIX amžiaus. Bet su mielu noru pažiūrėsiu ir antrąjį G.Ritchie filmą šia tema. Toks, kaip žinia, jau ruošiamas.Teko girdėti gandų, kad jame pasirodys ir pats profesorius Moriartis, kurį galbūt vaidins Bradas Pittas...

Read more...

Madingo mąstymo "Įsikūnijimas"

Tiesą sakant, nuėjau į Jameso Camerono "Įsikūnijimą" tik todėl, kad nebebuvo likę bilietų į "Šerloką Holmsą". Tačiau nepasakyčiau, kad likau nusivylęs, nors nustebintas taip pat nebuvau.

Trumpai tariant, filmo siužetas sukasi aplink priešybės "savi-svetimi" ašį. Buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (vaidina Samas Worthingtonas), nebevaldantis savo kojų, atvyksta į Pandoros planetą, kurioje gyvena Na‘vi būtybės - gal dukart už žmones didesni, uodeguoti, bet gana žavūs melsvos odos humanoidai. Dienų dienas jie klajoja po įstabaus ir nežemiško (tikrąja to žodžio prasme) grožio džiungles ir stengiasi pajusti vienį su visais gyvais padarais. Tačiau į jų pasaulį įsiveržė metalinėse mašinose sėdintys žmonės, kurie nori prisigrobti vertingų Pandoros gelmėse slypinčių mineralų.

Planetos oru atvykėliai gali kvėpuoti tik su specialiomis kaukėmis, todėl žmonių mokslininkai sukūrė žemiečių ir Na‘vi hibridą, vadinamą avataru. Šie padarai atrodo ir gali gyventi kaip na'viai, tačiau kiekvieno jų smegenis kontroliuoja avatarą valdantis žmogus. Valdyti avatarą į Pandorą atvykęs Džeikas gauna užduotį - įsiskverbti į Na'vi pasaulį, tapti vienu iš jų, o tada įkalbėti juos pasitraukti nuo jų gyvenamo medžio, po kuriuo glūdi šimtų milijardų vertės žmonių trokštamos naudingosios iškasenos. Kariui pažadėta, kad įvykdžius užduotį jam bus atlikta operacija ir jis vėl galės vaikščioti.

Tačiau valdydamas avatarą Džeikas ne tik gali vaikščioti vos tik į jį įsikūnijęs. Gyvendamas su na'viais jis supranta nuostabių dalykų, kuriuos, kaip tai ciniškai beskambėtų, mūsų laikais yra madinga suprasti. Siekdama tobulumo žmonija, bent jau Vakarų civilizacija nukeliavo racionalaus proto keliu, kurį filme įkūnija supergalingi skraidantys žmonių armijos šarvuočiai, naikinantys na'vius ir jų džiungles. Tuo tarpu na'viai pasirinko kitą - širdies kelią. Jų pasaulyje visa, kas gyva, jungia ryšys ir susilieti su gamta yra aukščiausia palaimos pakopa. Jokių gamtos  turtų nereikia plėšti, nes didžiausias turtas yra būti kartu su gamta. Reikia pastebėti, kad ta gamta iš tiesų sukurta nuostabiai - net pradėjau gailėtis, kad nežiūriu 3D varianto.

Šiaip ar taip, iš pradžių na'vių primtas kaip svetimas Džeikas ilgainiui tampa savu ir įsimyli Na'vi vado dukrą Neytiri (vaidina Zoe Saldana). Galiausiai jis pats prisipažįsta, kad Na'vi pasaulis jam atrodo tikresnis nei žmonių. Tokiu būdu ateina "savas-svetimas" schemoje visada užpogramuotas momentas, kai veikėjas turi pasirinkti, kas jis vis dėlto esąs. "Įsikūnijime" paaiškėja, kad gėris nėra žmonės, todėl Džeikas stoja na'vių pusėn. Šis lūžis atspindi visą "Įsikūnijimo" filosofiją, tačiau kartu ją ir pašiepia - blogiečiai žmonės, ieškantys naujų energijos išteklių ir griaunantys gamtos harmoniją, dabar yra toks madingas vaizdinys, kad po truputį kyla natūrali priešiškumo reakcija. Tačiau jeigu tai padės eiliniam žemiečių žiūrovui suprasti, jog teršti gamtą - negražu, tebūnie.

Daugiau nieko nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmo pabaiga palieka galimybę antrai ir trečiai daliai. Ar jos bus, greičiausiai priklausys nuo labai racionalios priežasties - kiek šimtų milijonų "Įsikūnijimui" pavyks uždirbti pasaulio kino teatruose.

Read more...

Skoningas nusilenkimas

Žiniasklaidą aktyviai vartoju jau nemažai metų, tačiau tik šiemet akis užkliuvo už šios gražios idėjos.

Vėlinių proga skirta dėmesio būriui Anapilin išėjusių svarbių visuomenės ir kultūros veikėjų. Be ilgų ditirambų, nereikalingų būdvarčių ir prieveiksmių. Be skandalingų istorijų ir pikantiškų detalių. Svarbiausi faktai ir po vieną nuotrauką. Tiek gana, kad pats atsimintum, kas tau svarbiausia. Arba sužinotum apie tuos, kurie ne mažiau svarbūs, bet mažiau išreklamuoti.

Vienintelė kritiška mintis kirba - kažkurie, regis, buvo praleisti. O gal tai tik iliuzija? Tačiau ši mintis - visų sąrašų palydovė.

Read more...

Kad ir kas benutiktų, W.Allenas lieka ištikimas sau

Iš pradžių Woody Alleno filmų vizitine kortele buvo pagrindinis veikėjas bambeklis. Vėlesniuoju periodu – senas bambeklis. Na, ir režisieriaus numylėtasis Niujorkas, kuriame būtinai vyksta pagrindinis veiksmas.

Jeigu bambeklis būna neurotikas, kiekviename žingsnyje nervinga maniera žeriantis kinematografiškai literatūrinius humoro perliukus, jį filme vaidina pats W.Allenas. Jei ne, kviečiamas koks nors kitas nestandartinis aktorius.

„Kad ir kas benutiktų“ („Whatever Works“) senu šlubuojančiu bambekliu tapo Larry Davidas, suvaidinęs Borisą Jelnikovą – buvusį atominės fizikos specialistą. Kažkada jis lyg ir buvo nominuotas Nobelio premijai, todėl dabar, o gal ir visą gyvenimą nepraleidžia progos pakartoti, jog jis – genijus, o dauguma aplinkinių – paprasčiausi kokie nors driežai.

Vieną dieną, tiksliau, naktį, jau pensininką Borisą ištinka slegiantis nušvitimas – jis suvokia, jog neišvengiamai artėja momentas, kai jis mirs. Todėl vyrukas nusprendžia nešvaistyti laiko įgrisusiam gyvenimui: palieka žmoną, namus prestižinėje Niujorko vietoje ir išsikrausto į butą, kad galėtų pasijausti bohemiškai. Pragyvenimui užsidirba didmiesčio parkuose ir kiemuose dėdamas į šuns dienas vaikus, kuriuos moko žaisti šachmatais.

Kartą sėdėdamas su draugais kavinėje Borisas dar iškeikia ir vieno velniop pasiųsto vaiko motiną. Draugai, išklausę moteriai skirtų sarkastiškų įžeidimų tiradą, mandagiai atsisveikina ir palieka genijų vieną. Šiam nelieka nieko kito, kaip šlubuoti namo. Tačiau prie pat laiptinės Borisas sutinka benamę merginą Melodę (Evan Rachel Wood), kuri bemaldaudama duonos kąsnio įsiprašo pas jį pagyventi.

Iš provincijos namų pabėgusi naivoka Melodė netrukus įsijaučia į Boriso išvedžiojimų klausytojos vaidmenį ir nuolankiai priima savo kaip žemesnės rūšies atstovės vaidmenį. Tačiau, kaip dažnai būna filmuose apie pagyvenusio pikčiurnos ir jaunos žavuolės pažintį, ji taip pat turi, ką duoti senam ligotam niujorkiečiui. Porciją gyvenimo džiaugsmo, pavyzdžiui.

Lyg ir savaime suprantama, lyg ir labai netikėta, kad praėjus gana protingam periodui Borisas ir Melodė tampa vyru ir žmona. Labiausiai turbūt todėl, kad Melodė nelabai turi su kuo lyginti šį vyriškį ir jo charakterį. Tikroji nesusipratimų virtinė prasideda, kai ant Boriso buto slenksčio pasirodo nuo vyro pabėgusi Melodės mama, o vėliau – ir pabėgusios žmonos ieškantis merginos tėvas. Žinoma, sužinoję apie dukters gyvenimo permainas abu apalpsta. Tačiau netrukus Niujorkas jiems padeda atrasti tikrąjį savo pašaukimą.

Visą tą laiką Borisas nesustodamas bamba, o W.Allenas smaginasi tradiciniais savo metodais: šmaikščiu dialogų ir monologų humoru, žmonių santykių keistumu ir keistai gyvenimiškomis situacijomis. Vien ko verta scena, kai Borisas, aiškindamas, kad religija – niekas kita kaip prietarai, kiša rankas po vandeniu ir senu papratimu dainuoja sau gimtadienio dainelę, nes tai esą apsaugo nuo mikrobų.

92 minutės seno gero W.Alleno ir dozės progų susimąstyti, ką iš tiesų kine reiškia tiesioginis aktoriaus žvilgsnis į kamerą.

Read more...