Tekstai nesidaugina arba 2 x1 = 1

>> 2008 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Kartais 1 x 2 = 1. Na, gal = 1,1. Matematiškai šito įrodyti negaliu, bet gyvenimiškai - prašom. Mano patirties šaltinis - jau keletą mėnesių kasdien gaunami du identiški laikraščiai.

Viskas prasidėjo taip. Viena iš mano gautų kalėdinių dovanų buvo metinė vieno lietuviško dienraščio prenumerata. Sausio pradžioj šiek tiek pasispyrioję paštininkai pradėjo kasdien nešti man po vieną naują egzempliorių. Tačiau vasarį, kaip vėliau sužinojau, ėmė keistis platinimo sistema, ir spaudos naujienų tiekimas nutrūko.

Nors liaudis moko dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, apie skaitymą ji nieko neužsimena. Pradėjau skambinėti į platinimo tarnybą, o dovanos teikėja - į patį laikraštį. Netrukus pradėjau gauti po du egzempliorius kasdien. Galima suformuluoti ne vieną įtikinamą versiją, kodėl taip nutiko, bet turbūt įdomiau, kas iš to.

Iš pradžių džiaugiaus tom dviem kopijom, ypač savaitgaliais, kai nebetekdavo kovot su namiškiais, norint pažiūrėt TV programą, kol kitas TV priede skaito apie eilinį realybės šou. Apskritai išnyko negalėjimo ką nors paskaityti laikraštyje problema. Nežinau, kaip daugumai, bet kai ką nors skaitau, mėgstu jausti, kad man priklauso visas skaitalas - kad bet kada galėsiu atsiversti kitą puslapį, kitą rubriką, kitą priedą. Nemėgstu dalintis tuo, ką tuo metu skaitau. Du vienodi laikraščių egzemplioriai - puiki išeitis. Be to, tuo metu namuose kaip tik siautėjo remontas, todėl papildoma krūva patiesimui tinkamo popieriaus tapo kone išsigelbėjimu.

Tačiau vėliau du vienodi laikraščiai pradėjo nervinti. Šis žodis gal per skambus, tačiau remontui pasibaigus efektyviai sunaudoti senus numerius tapo sudėtingiau. Spaudos bokštas ant staliuko ėmė lygiuotis į Eifelį. Pradėjau kitaip vertinti žodį "makulatūra".

Savaitgalio egzemplioriai vis dar paklausūs - ne tik dėl TV priedo, bet ir dėl to, kad atšilus orams kai kurie namiškiai važiuodami į gamtą išsiveža ir vieną kopiją. Bet darbo dienom kartoju tą pačią rutiną: iš pašto dėžutės parsigabenu du vienodus numerius ir vieną kur nors numetu. Kam man du?

Pastarosiom dienom baigiu iš naujo apsiprast su tom dviem vienodom kopijom. Galima sakyti, žiūriu į tai šiek tiek stojiškai. Netgi tos aitros, kuria tikėjausi nuspalvinti šitą įrašą, beveik nebeliko.

Tačiau dabar jau kokių šimto dienų patirtimi galiu iliustruoti seną tiesą: tekstas nesidaugina.Turėdamas du tuos pačius tekstus turi tik vieną. O štai formos dauginasi. Vienas ryškiausių lietuviškų pavyzdžių pastaruoju metu - žinoma, ne mano nuotykiai, o tai, ką ima daryti Lietuvos leidyklos. A.Baricco "Šilkas" skaitantiems kainuoja vos keliolika litų, nes yra išleistas maža plona knygute (kairėje). Knygas perkantiems vien tam, kad įsidėtų į lentyną, "Šilkas" kainuoja keliasdešimt litų, nes svarbiausia - leidimo forma (dešinėje)



Read more...

Iš amžinųjų dėdės Mykolo tiesų (8)

>> 2008 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Visokie protuoliai teigia, kad suma yra daugiau nei dėmenų visuma. Tai kodėl, po velnių, mašinos dalių kainų suma yra didesnė už mašinos kainą?

Read more...

Kalėdos ankstėja. Radikaliai

>> 2008 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

Kadaise, dar tarybiniais laikais, žmonės Lietuvoje negalėjo oficialiai švęsti Kalėdų, o ir šiaip vyravo visai kitoks ekonomikos modelis, todėl kalėdinių pirkimo bumų tiesiog negalėjo būti. Žinoma, deficitų laikais žmonės stengdavosi kai kurių prekių įsigyti iš anksto, ne visų gauti pavykdavo, ir taip toliau. Tačiau Kalėdų komercialėjimas prasidėjo su Nepriklausomybe ir rinkos ekonomikos įsigalėjimu.

Iš pradžių Kalėdų metas buvo paankstintas savaite ar dviem. Vėliau vienam po kito dygstant prekybos centrams ir po truputį nykstant kitoms prekybos formoms, augant vartojimui ir reiškiantis visiems kitiems šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės ypatumams, lietuviškas Kalėdų metas išsiplėtė iki pasaulyje įprastos trukmės.

Pavyzdžiui, JAV Kalėdų pirkimo metas oficialiai prasideda penktadienį (vadinamasis Juodasis penktadienis - Black Friday) po Padėkos dienos. Ši šventė švenčiama ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, taigi Juodasis penktadienis kasmet iškrenta tarp lapkričio 23 ir 29. Tačiau nieko nestebina jau lapkričio pradžioje pasirodančios pirmosios lemputės, girliandos bei prasidedantys vitrinų perstumdymai parduotuvėse.

Bet kad Kalėdų pirkimo vajus prasidėtų dar GEGUŽĘ - šito dar man neteko girdėti.




Read more...

Kaip šou nugali kulinariją

>> 2008 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Nežiūriu Oliverio šou reguliariai, bet kai netyčia pataikau, negaliu atplėšti akių. Šiandien ryte vėl smaksojau į jį per Tango TV ir laidai einant į pabaigą supratau keistą dalyką. Aš neatsimenu nė vieno recepto!

Lyg ir užsifiksavo vienas kitas patarimas apie prieskonių derinimą, akyse stovi, kaip jis mokė laidos viešnią kažką pjaustyti, ką - jau nepasakysiu. Čia turėčiau įterpti, jog kulinarijoje nesu ekspertas, bet ir ne visiškas diletantas, kad visi per tą laidą vardijami ingredientų pavadinimai man būtų negirdėti, o kad Oliveris rankose laiko keptuvę suprasčiau tik kai jis tai pasakytų. Taip pat turiu pabrėžti, kad žiūrėjau neatitraukdamas akių. Tuomet kodėl nieko neatsimenu?

Galų gale supratau. Šitas šou iš kitų kulinarinių laidų būtent tuo ir išsiskiria - visų pirma daromas šou. Žinoma, Oliveris gamina šedevrus, aišku, jis profesionalas. Tačiau esminis dalykas yra jo charizma ir televiziškumas. Tą laidą žmonės žiūri ne dėl naujų receptų, o tam, kad pamatytų KAIP Jamie Oliveris sukasi virtuvėje. Tai normalus ir gana kokybiškas TV produktas, skirtas tiesiog žiūrėti. Trumpai tariant, Oliveris lygiai taip pat sėkmingai galėtų ekrane siūti sukneles ar mokyti kaip suteikti pirmąją pagalbą. Žmonės vis tiek žiūrėtų, tačiau nė velnio nieko neišmoktų. Ir vis tiek būtų patenkinti.

Gal aš pernelyg kategoriškas? Visai įmanoma. Kad ir kaip ten būtų, nemenkinu pačios laidos. Štai Jums vienas epizodas.


Read more...

  © Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP