Tekstai nesidaugina arba 2 x1 = 1

Kartais 1 x 2 = 1. Na, gal = 1,1. Matematiškai šito įrodyti negaliu, bet gyvenimiškai - prašom. Mano patirties šaltinis - jau keletą mėnesių kasdien gaunami du identiški laikraščiai.

Viskas prasidėjo taip. Viena iš mano gautų kalėdinių dovanų buvo metinė vieno lietuviško dienraščio prenumerata. Sausio pradžioj šiek tiek pasispyrioję paštininkai pradėjo kasdien nešti man po vieną naują egzempliorių. Tačiau vasarį, kaip vėliau sužinojau, ėmė keistis platinimo sistema, ir spaudos naujienų tiekimas nutrūko.

Nors liaudis moko dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, apie skaitymą ji nieko neužsimena. Pradėjau skambinėti į platinimo tarnybą, o dovanos teikėja - į patį laikraštį. Netrukus pradėjau gauti po du egzempliorius kasdien. Galima suformuluoti ne vieną įtikinamą versiją, kodėl taip nutiko, bet turbūt įdomiau, kas iš to.

Iš pradžių džiaugiaus tom dviem kopijom, ypač savaitgaliais, kai nebetekdavo kovot su namiškiais, norint pažiūrėt TV programą, kol kitas TV priede skaito apie eilinį realybės šou. Apskritai išnyko negalėjimo ką nors paskaityti laikraštyje problema. Nežinau, kaip daugumai, bet kai ką nors skaitau, mėgstu jausti, kad man priklauso visas skaitalas - kad bet kada galėsiu atsiversti kitą puslapį, kitą rubriką, kitą priedą. Nemėgstu dalintis tuo, ką tuo metu skaitau. Du vienodi laikraščių egzemplioriai - puiki išeitis. Be to, tuo metu namuose kaip tik siautėjo remontas, todėl papildoma krūva patiesimui tinkamo popieriaus tapo kone išsigelbėjimu.

Tačiau vėliau du vienodi laikraščiai pradėjo nervinti. Šis žodis gal per skambus, tačiau remontui pasibaigus efektyviai sunaudoti senus numerius tapo sudėtingiau. Spaudos bokštas ant staliuko ėmė lygiuotis į Eifelį. Pradėjau kitaip vertinti žodį "makulatūra".

Savaitgalio egzemplioriai vis dar paklausūs - ne tik dėl TV priedo, bet ir dėl to, kad atšilus orams kai kurie namiškiai važiuodami į gamtą išsiveža ir vieną kopiją. Bet darbo dienom kartoju tą pačią rutiną: iš pašto dėžutės parsigabenu du vienodus numerius ir vieną kur nors numetu. Kam man du?

Pastarosiom dienom baigiu iš naujo apsiprast su tom dviem vienodom kopijom. Galima sakyti, žiūriu į tai šiek tiek stojiškai. Netgi tos aitros, kuria tikėjausi nuspalvinti šitą įrašą, beveik nebeliko.

Tačiau dabar jau kokių šimto dienų patirtimi galiu iliustruoti seną tiesą: tekstas nesidaugina.Turėdamas du tuos pačius tekstus turi tik vieną. O štai formos dauginasi. Vienas ryškiausių lietuviškų pavyzdžių pastaruoju metu - žinoma, ne mano nuotykiai, o tai, ką ima daryti Lietuvos leidyklos. A.Baricco "Šilkas" skaitantiems kainuoja vos keliolika litų, nes yra išleistas maža plona knygute (kairėje). Knygas perkantiems vien tam, kad įsidėtų į lentyną, "Šilkas" kainuoja keliasdešimt litų, nes svarbiausia - leidimo forma (dešinėje)