XXI amžiui adaptuotas Šerlokas Holmsas

Niekada nebuvau detektyvų mėgėjas, bet paauglystėje perskaičiau visus 4 į lietuvių kalbą išverstus Arthuro Conano Doyle'o raštų tomus, kuriuose sudėtos istorijos apie įžvalgųjį Šerloką Holmsą ir jo draugą daktarą Vatsoną. Iš esmės tai vieninteliai detektyviniai kūriniai, kurie mane sudomino, todėl leidžiu sau spėti, kad apsakymai apie Š.Holmsą man patiko ne dėl to, kad yra aukštesnio lygio nei dauguma detektyvų, o dėl kitų priežasčių, tinkančių bet kuriam žanrui: pasakojimo stiliaus, ryškių charakterių, rafinuoto humoro, britiško stilingumo ir taip toliau. Ilgainiui išbluko atskirų istorijų detalės, grietosiomis nebeatpasakočiau visų bylų atomazgos, gal tik kai kurias detales, pavyzdžiui, kaip pagal žvakes suprasti, kiek ilgai buvo atidaryti patalpos langai. Tačiau atmintyje liko pats stilius, ta „holmsiška“ jausena, kurios turbūt pirmiausiai pasąmoningai ir ieškau visose detektyvo ekranizacijoje: tiek televizijoje, tiek kine.

Galbūt liksiu nesuprastas, bet tą jauseną atradau ir naujajame Guy'aus Ritchie filme „Šerlokas Holmsas“. Po kelių ne itin sėkmingų variacijų ta pačia „Lok, stauk arba šauk“ tema, režisieriui pagaliau pavyko sukurti šį tą savito, bet naujo. G.Ritchie grįžo.

Taip, šį kartą pasakojimas apie Holmsą (vaidina Robertas Downey jaunesnysis) dinamiškas veiksmu, o ne mintimi, jame kaip niekada daug specialiųjų efektų, o ir pats garsusis detektyvas panašėja į kažką tarp daktaro Hauso ir CSI kriminalisto. Per daug muštynių ir per mažai rafinuotų Holmso ir Vatsono (vaidina Judas Law) pokalbių.

Tačiau, mano galva, tai yra tiesiog XIX amžiaus detektyvo transformacija į XXI amžių. Per XX amžių pasikeitė pati nuotykinio pasakojimo stilistika: tai, kas labiausiai jaudino XIX amžiaus knygos skaitytoją, nebegali tokiu pačiu būdu veikti XXI amžiaus kino žiūrovo. Kad pasiektum tokio paties lygio įtampą, reikia visai kitokių stilistinių priemonių.

G.Ritchie pasakojimo pradžia iš karto pateikia skaitymo raktą. Vienoje pirmųjų scenų Holmsas ruošiasi sumušti pagrindinio (neskaitant kai kurių užuominų apie amžinąjį detektyvo priešą profesorių Moriartį) šio filmo blogiuko lordo Blekvudo apsauginį. Pateikiama prolepsė - Holmsas iš anksto suplanuoja, kokia tvarka ir į kurias varžovo kūno dalis smūgiuos, kad išverstų jį iš koto. Taip pat suskaičiuoja, ką jo smūgiai pažeis ir per kiek laiko sužeidimai išgis. Po to tai įgyvendina. Taip, tai XXI amžiaus veiksmo filmo detalė. Tačiau su holmsišku įžvalgumu. Tiesa, man asmeniškai čia aptariamą Holmso transformaciją bene taikliausiai atspindi jo santykis su smuiku. Nuo seno žinomas kaip šio instrumento mėgėjas, G.Ritchie filme garsusis seklys juo groja be stryko - brazdina pirštais tarsi bandžą. Šis Holmsas su smuiku elgiasi maždaug tiek pat akiplėšiškai, kiek šio filmo pasakotojas - su tradicine medžiaga apie legendinį seklį.

J.Law suvaidintas Vatsonas, beje, taip pat nestandartinis. Jis nėra tas proto bokštas, kuriam Holmsas - tik priedanga, kaip vienoje iš A.Conan Doyle'o istorijos kino interpretacijų. Taip pat daktaras šį kartą nėra visiškas kvailelis, per kurį išmintingasis seklys aiškina savo dedukcinio mąstymo vingrybes. Šiuo atveju grįžtama prie pačios esmės - Holmsas ir Vatsonas iš tiesų yra tandemas, tam tikra prasme, lygiaverčiai partneriai: be vieno nebūtų sėkmingos bylų pabaigos, be kito - įdomaus pasakojimo.

Ką panagrinėti dar yra, tačiau esmę lyg ir parašiau. Belieka patiems spręsti, kuris pasakojimo apie Holmsą stilius arčiau širdies. Man - turbūt XIX amžiaus. Bet su mielu noru pažiūrėsiu ir antrąjį G.Ritchie filmą šia tema. Toks, kaip žinia, jau ruošiamas.Teko girdėti gandų, kad jame pasirodys ir pats profesorius Moriartis, kurį galbūt vaidins Bradas Pittas...