Kad ir kas benutiktų, W.Allenas lieka ištikimas sau

Iš pradžių Woody Alleno filmų vizitine kortele buvo pagrindinis veikėjas bambeklis. Vėlesniuoju periodu – senas bambeklis. Na, ir režisieriaus numylėtasis Niujorkas, kuriame būtinai vyksta pagrindinis veiksmas.

Jeigu bambeklis būna neurotikas, kiekviename žingsnyje nervinga maniera žeriantis kinematografiškai literatūrinius humoro perliukus, jį filme vaidina pats W.Allenas. Jei ne, kviečiamas koks nors kitas nestandartinis aktorius.

„Kad ir kas benutiktų“ („Whatever Works“) senu šlubuojančiu bambekliu tapo Larry Davidas, suvaidinęs Borisą Jelnikovą – buvusį atominės fizikos specialistą. Kažkada jis lyg ir buvo nominuotas Nobelio premijai, todėl dabar, o gal ir visą gyvenimą nepraleidžia progos pakartoti, jog jis – genijus, o dauguma aplinkinių – paprasčiausi kokie nors driežai.

Vieną dieną, tiksliau, naktį, jau pensininką Borisą ištinka slegiantis nušvitimas – jis suvokia, jog neišvengiamai artėja momentas, kai jis mirs. Todėl vyrukas nusprendžia nešvaistyti laiko įgrisusiam gyvenimui: palieka žmoną, namus prestižinėje Niujorko vietoje ir išsikrausto į butą, kad galėtų pasijausti bohemiškai. Pragyvenimui užsidirba didmiesčio parkuose ir kiemuose dėdamas į šuns dienas vaikus, kuriuos moko žaisti šachmatais.

Kartą sėdėdamas su draugais kavinėje Borisas dar iškeikia ir vieno velniop pasiųsto vaiko motiną. Draugai, išklausę moteriai skirtų sarkastiškų įžeidimų tiradą, mandagiai atsisveikina ir palieka genijų vieną. Šiam nelieka nieko kito, kaip šlubuoti namo. Tačiau prie pat laiptinės Borisas sutinka benamę merginą Melodę (Evan Rachel Wood), kuri bemaldaudama duonos kąsnio įsiprašo pas jį pagyventi.

Iš provincijos namų pabėgusi naivoka Melodė netrukus įsijaučia į Boriso išvedžiojimų klausytojos vaidmenį ir nuolankiai priima savo kaip žemesnės rūšies atstovės vaidmenį. Tačiau, kaip dažnai būna filmuose apie pagyvenusio pikčiurnos ir jaunos žavuolės pažintį, ji taip pat turi, ką duoti senam ligotam niujorkiečiui. Porciją gyvenimo džiaugsmo, pavyzdžiui.

Lyg ir savaime suprantama, lyg ir labai netikėta, kad praėjus gana protingam periodui Borisas ir Melodė tampa vyru ir žmona. Labiausiai turbūt todėl, kad Melodė nelabai turi su kuo lyginti šį vyriškį ir jo charakterį. Tikroji nesusipratimų virtinė prasideda, kai ant Boriso buto slenksčio pasirodo nuo vyro pabėgusi Melodės mama, o vėliau – ir pabėgusios žmonos ieškantis merginos tėvas. Žinoma, sužinoję apie dukters gyvenimo permainas abu apalpsta. Tačiau netrukus Niujorkas jiems padeda atrasti tikrąjį savo pašaukimą.

Visą tą laiką Borisas nesustodamas bamba, o W.Allenas smaginasi tradiciniais savo metodais: šmaikščiu dialogų ir monologų humoru, žmonių santykių keistumu ir keistai gyvenimiškomis situacijomis. Vien ko verta scena, kai Borisas, aiškindamas, kad religija – niekas kita kaip prietarai, kiša rankas po vandeniu ir senu papratimu dainuoja sau gimtadienio dainelę, nes tai esą apsaugo nuo mikrobų.

92 minutės seno gero W.Alleno ir dozės progų susimąstyti, ką iš tiesų kine reiškia tiesioginis aktoriaus žvilgsnis į kamerą.