„Negarbingų šunsnūkių“ terapija

Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius“ žiūrėjau filmo premjeros Lietuvoje dieną. Tačiau norėjau palaukti, kol jį pamatys kuo daugiau žmonių, kad galėtume apie jį padiskutuoti.

Pradėsiu nuo to, kad siūlau pervadinti filmą į „Negarbginus šunsnŪkius“, mat jo originaliame pavadinime taip pat palikta klaida: „bastArds“ pervadinti į „bastErds“, o "inglOrious" tapo "inglOURious".

Apie šio 1978 metais Enzo Castellario susuktos karinės dramos perdirbinio siužetą nepasakosiu. Viena vertus, kaip jau rašiau, nemažai žiūrovų jame jau apsilankė. O iš dar nemačiusių nenoriu atimti malonumo patiems pasiklysti tarantiniškų istorijų raizgalynėje, (beveik) tradiciškai konstruojamoje kaip veiksmo romanas: su skyriais, skirtingų veikėjų gyvenimo pasakojimais, giliais žvilgsniais į praeitį ir nuklydimais į lankas.

„Šunskūkiai“, galima sakyti, net neturi pagrindinio veikėjo. Nors turi didžiausią žvaigždę Bradą Pittą – vieną iš tų Holivudo gražuoliukų, kurie puikiai jaučiasi nestandartuose: tą jau įrodė „Kovos klube“, „Džo Bleko viešnagėje“ ir dar tuzine filmų. B.Pitto sukurtas amerikiečių leitenantas Aldo Reinas – smagus galvažudys, negalintis pakęsti minties, kad po karo naciai nusivilks uniformas ir jų nebus galima atpažinti. Todėl jis ant sučiuptų vokiečių kaktų praktikuoja postmodernią meno atmainą – pjausto svastikas. Reinas kapoja skiemenis klasikine JAV pietų kaimiečių tarme ir manieros nemeta net šnekėdamas itališkai. Todėl dar ilgai po filmo kartojau jau „av-ri-ve-der-či“. Kas matėt, suprantat.

Tačiau Reinui kažin ar nusileidžia nacių armijos intelektualas Hansas Landa (vaidina Christophas Waltzas), besididžiuojantis „Žydų medžiotojo“ pravarde, mat, jo nuomone, tai įrodo, kad jis gerai dirba savo darbą. Prancūzijoje besislapstančius judėjus su detektyvo virtuozo pasimėgavimu sekantis karininkas retai praleidžia progą ką nors pafilosofuoti ir dar rečiau – atsigerti pieno.

Įsimintinų personažų filme apstu. Vien ko vertas visada piktas Hugo Stiglitzas (Tilas Schweigeris) iš „šunsnūkių“ būrio, kuris sugeba prajuokinti visus pats nenusijuokęs nė karto. Arba vos porą frazių per trumpas minutes kambario kampe išdunksėjęs Winstonas Churchillis (Rodas Tayloras). Arba...

Skaitykite šitą pastraipą tik jei jau matėte filmą: Bet jau metas artėti prie pabaigos. Bene svarbiausias šiame filme, mano galva, yra „šunsnūkių“ kulminacijos terapinis poveikis. Adolfas Hitleris ir visi jo pakalikai aklinai uždaromi kino teatre, sudeginami, susprogdinami ir dar sušaudomi. Trigubas kerštas išlaisvina? Bet kokiu atveju, žiūrint į Antrojo pasaulinio karo žiaurumas per skoningo humoro akinius tikrai atsipalaiduoja tam tikros mąstymo konstrukcijos.