Metų "kartos"
>> 2009 m. sausio 2 d., penktadienis
2009-ieji. Po velnių, prieš kurį laiką net nebūčiau buvęs tikras, kad jų sulauksiu.
Nesiruošiu dejuoti apie greitai bėgantį gyvenimą. Tiesiog noriu pasvarstyti, kaip jaučiame metus. Tik nežinau, ar tai, ką bandysiu aprašyti, yra bendražmogiška savybė, ar kažkoks mano mąstymo iškrypimas.
Pakalbėkime, tarkim, apie 1996 metus. Logiška, kad tais metais jie man atrodė patys šiuolaikiškiausi. Dar ir kokiais 1999-aisiais 1996-ieji buvo tarsi iš tos pačios serijos. Ko nepasakyčiau apie 1995-uosius. Arba dar blogiau - kokius nors 1993 metus. Apie devintą dešimtmetį net galvoti nesinori, koks tai buvo senas laikas. Tarsi visi daiktai ir reiškiniai būtų laikytini naujais, jei atsirado 1996-aisiais ir vėliau. Visa, kas sukurta iki tų metų sausio pirmosios, jau turėjo tam tikrą praeities atspaudą. Lyg iki 1996-ųjų pasaulyje tebūtų buvę 256 spalvos, o vos sužibus Naujųjų fejerverkams, būtų nušvitusios 1024-ios. Na, manau, supratot.
Tačiau netrukus įlipome į naują tūkstantmetį. 1996-ieji po truputį tolo ir patys nugrimzdo į praeitį. Gimė nauja metų "karta".
Dar kelios sausio pirmosios - ir 2000-ieji teliko su 2048 spalvomis, o mes jau gyvenome tarp 4096.
Dabar, kai įžengėme į 2009-uosius, kurie metais vis dar yra iš tos pačios serijos? Dėl 2006-ųjų esu tikras. 2005-ieji jau kelia abejonių:)
Pranešimai
3 komentarai (-ų):
šie svarstymai kiek per greiti kadais girdėtai teorijai, jog technologijos staigiais šuoliais vystosi (berods) kas kažkokį laiko tarpą (skaičių pamiršau), ir dar kaip tik toks (kiek atmintis leidžia) tarpas - 1996-2015. po to stabtelėjimas kuriam laikui ir vėl šuolis apie 2035.
teorija skaityta vaikystėje.
@Rokas - aš kalbėjau apie šiek tiek kitokius dalykus. Apie kažką panašaus į subjektyvų pasąmoninį "dabar" ir "vakar" supratimą.
Taip, panašus lūžis vyksta ir man, kai kokybiškai pasikeičia aplinka arba aš pats ;)
Panašus jausmas (mąstant dabar) man buvo 1973iaisias, kai laikraštyje perskaičiau apie prasidėjusį arabų-žydų karą ir staiga suvokiau, jog būtent TAI mane nuo šiol domins. Tiesiog iki tol tai nedomino, o dabar kažkas spragtelėjo mano viduje ir tai man tapo vienu iš gyvenimo susidomėjimų. Panašus atvejis buvo kai 1987aisiais aš Maskvoje pradėjau dirbti su tikrais personaliniais kompais DVK (turėta "Santaka" vienareikšmiškai buvo žaidiminis kompas) ir po kiek laiko suvokiau, jog didžiųjų ESM era baigėsi. Bent jau man. Iki tol aš labai skeptiškai žiūrėjau į personalkes, o nuo kažkokio momento - nebe.
Rašyti komentarą