Juokai rimtu veidu

Nuo barono Miunhauzeno laikų sakoma, kad didžiausios kvailystės gyvenime padaromos rimtu veidu. Kažką panašaus galėtume pasakyti ir apie juokus, ar ne? Tačiau pastaruoju metu mūsų blogesferoje reguliariai užtinku teiginį, jog šiais laikais pokštų, pasakytų ar parašytų be šypsenėlės, nelabai kas besupranta (paskutinį kartą šią mintį išdėstė LTSR.LT). Kodėl taip galėtų būti? Šįkart panagrinėsiu tik juokavimą raštu.

Apie juokus tinklaraščiuose galima pažerti gana įtikinamos teorijos. Psichologai yra paskaičiavę, kad verbaline kalba, t.y. žodžiais, pašnekovui pateikiame tik apie 20-40 proc. informacijos. Didesnę dalį pranešame neverbališkai: gestais, grimasomis, kalbos tonu, ir t.t. Rašydami tinklaraščius tik žodžius ir teturime. Nežodinę kalbą gali atstoti tik šauktukai, klaustukai ir, bene efektyviausiai, šypsenėlės.



Nelabai tikiu rašymo patarimais, bet beveik visuose jų rinkiniuose rastume ką nors panašaus į šį: jei gali savo tekste nejuokauti, nejuokauk. Jeigu plačiau, tai, kas rašančiajam atrodo juokinga, nebūtinai prajuokins ir skaitantįjį. Ne tik dėl gebėjimo dėlioti žodžius, bet ir dėl skirtingų autoriaus ir skaitytojo nuotaikų ar patirčių. Visada juokingai juokauti raštu geba tik tikri meistrai, pavyzdžiui, šis ponas.

Žinoma, yra tokių tinklaraštininkų, kurių humoro jausmas mums savas, todėl net ir subtiliausias jų humoras pralinksmina be šypsenėlių. Kaip ir žmonių, kuriuos gerai pažįstame. Tiesiog nujaučiame, kada jie juokauja. Būna ir tekstų, kurie parašyti taip, kad savaime kelia juoką.

Tačiau kai prieš akis - tik vienas, atrodo, rimtai, parašytas sakinys, mums reikia konteksto. Arba jie egzistuoja, ar ne.