Rerešypsenėlės

Vienas didžiausią malonumą man gyvenime teikiančių dalykų yra argumentuotos ir išsamios diskusijos su protingais (į šią sąvoką įeina ir humoro jausmas) žmonėmis. Todėl nudžiugau perskaitęs LTSR.LT įrašą, komentuojantį mano įrašą, kurio idėja man kilo skaitant komentarus po jo įrašu. Todėl noriu pratęsti šią įrašų grandinę. Pabandysiu atsakyti į LTSR.LT punktelius:

1. Tu sakai, kad nėra jokio esminio skirtumo tarp kalbėjimo ir rašymo. Aš bent akcentuočiau skirtumą tarp monologo ir dialogo. Imkim kad ir du pavyzdžius, kurie abu, techniškai žiūrint, yra rašymas internete. Pašnekovai, susirašinėdami, tarkime, Skype'u, kitaip jaučia vienas kitą nei blogo autorius ir jo skaitytojas. Priežasčių yra keletas, bet svarbi vien jau ta, kad pirmuoju atveju veiksmas vyksta realiu laiku, o antruoju atsiranda tam tikra laikinė distancija. Todėl tenka skirtingai dėlioti žodžius, kad sukeltum juoką.

2. Iš esmės nei tu, nei aš nesam prieš šypsenėles, tačiau sutariam, kad jos turi būti vartojamos laiku ir vietoje. Kaip žinia, mano ankstesnis tekstas tikrai nebuvo šypsenėlių garbinimas, kaip ir tavo įrašas nėra jų neigimas. Cituoju: "Kai zmogus kalba, jis taip pat deda tas sypseneles kaip ir rasydamas: ten nusisypso, ten aki pamerkia, ten kakta suraukia. Ta pati jis daro ir rasydamas." Aš rašiau tą patį, tik pradėjau nuo kito galo: kai žmogus rašo, jis savo neverbalinę kalbą bando kompensuoti šypsenėlėmis. Ne ką mažiau naudingos, gal net efektyvesnės, yra ir tavo išvardintos intonacijos perteikimo priemonės - galų gale, juk žmonijos raštas tūkstantmečiais išsivertė be šypsenėlių.

Tačiau toliau tu sakai, kad dalis humoro kyla iš neatitikimo tarp kūno ir liežuvio kalbos. Sutinku. Apskritai juokai ir konstruojami iš neatitikimų. Bet tai iš dalies prieštarauja tavo pirmam teiginiui, kad žodžiai yra esminė informacija, o visą kitą nuėmus prasmė neprarandama. Jei liktų vien žodžiai, nebepavyktų sukurpti neatitikimų, ar ne?

3. Dėl konteksto - žinoma, nemažą dalį mes jo turime bendrą. Vien lietuvių kalba jau yra daug apimantis kontekstas. Tačiau aš anam savo įraše taip ir reziumavau: arba jis yra, arbe ne.

4. "Jei gali nejuokauti - nejuokauk", visų pirma, yra skambi frazė. Tam tikra prasme, juokinga, bent ironiška. Tačiau manau, kad prasmės grūdas joje yra.

Jaučiuosi kažką pamiršęs, tačiau tikiuosi, jei diskusija toliau vystysis prisiminsiu arba tu man priminsi.


p.s. tas mūsų "atvejis" man tiesiog sukėlė minčių ir priminė keletą kitų atvejų, nebūtinai susijusių su manimi, tiesiog skaitytų. Nesakau, kad tai chrestomatinis šypsenėlių reikalingumo pavyzdys. Bet vis dėlto manau, kad mūsų aptariama "problema" egzistuoja.