Kodėl lietuviai taupo pasisvekinimus
>> 2008 m. gruodžio 22 d., pirmadienis
Kodėl daugelyje Vakarų šalių susitikę siauresnėje erdvėje sveikinasi ir nepažįstami žmonės, o mūsuose net kaimynai neretai apsieina neburbtelėję vienas kitam "labas"? Pažvelgę tam tikru kampu išvystume paprastą, bet daug aprėpiantį atsakymą.
Vyrauja teorija, kad šiuolaikinio sveikinimosi užuomazgos atsirado pirmykštėse bendruomenėse, kai žmonės ištiesdavo vienas kitam rankas atvirais delnais rodydami, jog neturi ginklo. Trumpai tariant, sveikinimosi gestas reiškė, jog susitikusios personos nėra nusiteikusios priešiškai.
Ilganiui pasiveikinimo judesys mutavo į pamojavimą delnais, keletą lakoniškų bučinukų, galvos linktelėjimą, kokią nors sutartinę frazę ar net pasitrynimą nosimis. Svarbiausia išliko pirmapradė reikšmė: besisveikinantieji yra žmonės, kurie susidūrę vienas su kitu jaučiasi saugūs, arba pasisveikinimu sukuriama saugumo atmosfera.
Lietuvoje, kaip žinia, bendruomeniškumo jausmas dar tik formuojasi. Kai kam primygtinai svarbu gatvėje ką nors aplenkti, parduotuvėje užlysti į eilę, iki kraujo grumtis dėl sėdynės viešajame transporte, apmauti nepažįstamą, ir taip toliau. Sugalvojęs pasisveikinti su į tavo daugiabutį atvykusiais kažkieno svečiais rizikuoji būti palaikytas net psichiškai nesveiku.
Dėl daugybės aplinkybių mūsų visuomenėje susiklosčiusi tokia situacija, kai dauguma vieni kitus laiko priešais. Tarp nepažįstamųjų saugus gali jaustis tik su savimi, tik šiuo asmeniu verta pasitikėti. Todėl ir nesinori rodyti, ar delne nešiesi ginklą.
p.s. esu priverstas padaryti tokią remarką: man gera gyventi Lietuvoje ir tikrai nemanau, kad visi lietuviai yra užgniaužtų ambicijų aukos ir nieko negirdėję apie mandagumą. Tiesiog bandau užčiuopti tendenciją.
Pranešimai
10 komentarai (-ų):
Yra tekę ir Lietuvoje sutikti tokio bendruomeniškumo apraiškų - kaime, kur net ir nepažįstami žmonės prasilenkdami pasisveikina. Tiesa, pastebėjau, kad evoliucionuojama atgal - daugėja ne pasisveikinančių, o kaip tik tokių, kurie prasilenkdami nusuka akis...
Susvetimėjimas tarp žmonių stiprėja, tai ir sveikinimasis tampa įprastas tik savo aplinkoje
Kad žinotum, kiek kartų bandėm išgyvendinti rankų paspaudimą darbovietėj rytais :) 20 kolegų ir visi spaudinėjasi, fiziškai sunku, brač :)
visi žmonės vis labiau tampa priešais, bet iki mažųjų kaimų tai dar neatėjo, o iš darboviečių baigia išeiti?:)
Visiškai neteisingas analizės bandymas.
Lietuvių tautos atšiaurus būdas yra tik istorinių aplinkybių rezultatas. Išlikusi yra tik nedidelė tautos dalis, kuri išliko tik dėl savo nepasitikėjimu niekuo, tik savimi.
Ačiū tau Troy už kritišką žvilgsnį. Tačiau kadangi mano rašinukas ne kokia disertacija, o labiau pokštas, galiu lengvai apsiginti.
Iš esmės tavo teiginiai maniesiems netgi neprieštarauja, nes tavo "istorines aplinkybes" aš įtalpinau į savo "dėl daugybės aplinkybių", mat nenorėjau rašyti paklodės - jų tinklaraščiuose nelabai kas skaito.
O tai, kad lietuviams saugiausia pasitikėti savimi, labai artimas teiginys mano idėjai.
Na, taip, tokios jau mūsų buvimo viešumoje de facto taisyklės. Ir visai nepriimtina atrodo, jei naktį, tamsiam, isauram skersgatvy prasilenkdami 2 žmonės nesilabina - abu bijo. Bet jei ir vienas ir antras, pasakytų Labas, kaipmat abu pasijaustų SAUGIAU :)
Ironiška ir apmaudu, kad visi kenčiam nuo susvetimėjimo: viešasis transportas, "draugiška" darbovietė, eilės prie kasų - viskas sukelia gilų stresą, beveik "O kaip į mane pažiūrės, jei šypsosiuos? Ar jie mato dėmę ant striukės?". Juokingiausia tai, kad tą patį "viešumo" stresą jaučia VISI tame pačiame troleibuse, darbe ar eilėje. Nėra kažkokio bendro impulso visiems imt, ir nusišypsojus, suprast, kad teigiamas požiūris į aplinkinius, sugrįžta tokiu pačiu ir imi jautis Saugiu, Pilnavertišku ir Pasitikinčiu Savimi. O kuo viduj jauties saugesnis, tuo daugiau pasitikėjimo saugumu išspinduliuoji, kuris vėlgi grįžta, stiprėdamas jau geometrine progresija. :)
Priešingai, jei Nepasitiki Savimi, esi susikaustęs, "susirūpinęs", įtarus ir nesaugus, "atstokit visi su savo ragavimų prezentacijom". Aplinkiniai tokį matydami, reaguoja ne užuojauta, o tokiu pat "susirūpinimu", gal čia kažkas ne taip, gal ir man taip pat derėtų Atrodyt?
Aišku, šie pamąstymai niekur neveda. Dabar. Bet jei kuo daugiau žmonių ims suvokti, kad jie yra bendruomenės Dalis iš tokių pačių žmonių, nuo to visiems bus lengviau ir geriau.
Sakyčiau, ima suvokti. Tačiau tai ilgai trunkantys procesai...
Optimistas, arba diplomatas :) Gerąja prasme. Norėčiau ir aš matyt, kad daugėja nesusirūpinusių veidų. Bet "valdžia" bloga, o visi kiti kvailiai, kainos didelės, algos mažos, dešros neskanios, oras prastas, bei likę kiti kasdieniški dalykai prislegia. Dingsta "the big picture", jog iš principo esi aplinkos dalis ir nuo to, kaip neigiamai atsineši "į valdžią", į kitus, tokią reakciją ir gauni atgal. O didysis paveikslėlis tas, kad neutrali ar neigiama aplinkinių reakcija nekelia Pasitikėjimo Savimi ir Sprendimais, kas savo ruožtu susiveda į tą pačią "valdžia bloga" abstrakciją.
Sutinku, procesas lėtas, nes reikia keisti požiūrį, reikia mažiau egoistiško ir daugiau tolerantiško atsinešimo į dalykus, kurių iš esmės negali valdyti (dėl to ir pykstama). Bet kalbėti reikia, nes dabar apart kritikos sunku išgirst kažką gražaus ir vertingo. Visi tik ir šneka, kaip Lietuvoj blogai, o "ten" gerai. Tik tie pletkai nepateikia sprendimo. Tik faktą. Ir saviplaką. O va jei vis daugiau kalbėsim apie šypseną, paprastą pasilabinimo kultūrą, nuo to tik gerės mūsų visų santykiai ir gyvenimo Kokybė. Dėl paprastos priežasties - apie bet kokį šviesulį telkiasi mažesni vabalėliai. Kad tik šių kultūrinių centrų daugėtų.. TV galėtų duot stiprų impulsą, jei nejotų ant žiūrovų mazochistiškų ir pavydo jausmų. Bet, šiems metams turime Blogus ir komentarus, ir tai, skaitau, jau pakankama pažanga. :) O ten, žiūrėk, keisis ir tv laidų pobūdis.. Viskas susiję.
Prisiminiau tokį psichologų tyrimą, kad vienas blogai nusiteikęs žmogus per dieną gali sugadinti nuotaiką 20-čiai tūkstančių. Įdomu, keliems tūkstančiams įkvėpti džiaugsmo galėtų gerai nusiteikęs žmogus?:)
Bet kokiu atveju, aš vis dar naiviai tikiuosi, kad kokybinis šuolis įvyks savaime, staiga, o ne nuosekliai.
Rašyti komentarą