"Perpetuum mobile" - dar vienas lietuviškas filmas

Vakar pratęsiau tradiciją žiūrėti naujus lietuviškus filmus - kine stebėjau neseniai startavusį režisieriaus Valdo Navasaičio kūrinį "Perpetuum mobile". Dviprasmis įspūdis.

Vertindami filmą banaliai galime išskirti du žiūrėjimo lygmenis: emocinį (patiko/nepatiko) ir intelektualinį (kokiame lygyje apie ką nors filosofuojama, kokius kitus kūrinius filmas cituoja/ kritikuoja/parodijuoja ir t.t.).

Pirmojo lygmens kokybę puikiai atspindėjo kartu su manimi filmą žiūrėję draugė ir draugas. Jie kuo toliau, tuo garsiau aptarinėjo ne itin sėkmingus kino tekso ėjimus, o išvydę pabaigą tiesiog pradėjo juoktis. Negaliu sakyti, kad jie neteisūs. Jau po pirmojo kadro: laivelio grandinė stambiu planu, nušiūreno frazė: "kaip lietuviška..." Tikrai, šis filmas kaip vaidybinis - iš tų lietuviškų blogąja žodžio prasme. Jeigu ne aktoriai - Dainius Gavenonis, Ramūnas Cicėnas - apimtų visiškas nuobodulys. Vienas kitas dialogas stipresnis, bet šiaip "Perpetuum mobile" - eilinis įrodymas, kad lietuviškų scenarijų rašytojai yra poetai, o ne prozininkai ir kad V.Navasaitis - pirmiausia dokumentalistas, o ne vaidybinio kino kūrėjas. Idėją, kur čia buvo ta intriga, žiūrovai išgirsta: galiausiai paaiškėja, kad pagrindiniai filmo herojų likimai susipynę labiau nei jie manė. Tačiau intrigą maloniau ne suprasti, o pajusti. Tam, kad lauktum, kaip veiksmas vystysis toliau. Deja.

Nesijaučiu pakankamai kompetentingas gilintis į antrąjį lygmenį - tam mažų mažiausiai reikėtų dar kartą pažiūrėti filmą, bet kad tai įvyktų, prodiuseriai turėtų sumokėti man, o ne aš jiems. Vis dėlto tam tikrų "duomenų" naujasis V.Navasaičio darbas turi. "Amžinojo variklio" leitmotyvas gana nuosekliai skamba visame filme. Po pirmo žiūrėjimo sunku viską susieti, bet kuo arčiau pabaigos, tuo dažniau rodomi gamtos vaizdai turbūt turėtų susilieti į prasmingą kalbą.

Bėda ta, kad neapleidžia jausmas, jog labiau vertėjo kurti trumpametražį filmą. Dabar niekaip nepavyksta atrasti taikos tarp filmo siužeto ir jo pateikimo formos. Lėtas montažas, netinka pasakojamai istorijai, nors tu ką. Arba istorija netinka montažui.

Kita vertus, dviprasmiškumas - pagrindinis šito filmo palydovas. Kino teatruose rodytas anonsas žadėjo vos ne tarantinišką kriminalinę dramą. Aprašymas, priešingai - kažką kimkidukiško. Nei kurios nors vienos versijos, nei aukso viduriuko vakar nepamačiau.