Interaktyvi pasaka-programėlė „Sliekas Bevardis“ ropščiasi į jūsų liečiamus ekranus

Yra toks senas anekdotas apie vaiką, kuris nekalbėjo nuo gimimo. Kai jau visa šeima nusprendė, kad ir nekalbės, staiga per šeimyninius pietus jis paprašė paduoti druskos. Kai jo paklausė, kodėl prabilo tik dabar, vaikas atsakė: „tai kad reikalo nebuvo“. Tebūnie tai mano paaiškinimas, kodėl tiek laiko čia nieko nerašiau.

Bet dabar reikalas yra. Noriu papasakoti apie didžiausią praėjusių metų (iš tiesų – netgi dviejų) darbą.

Lapkričio pradžioje su bendraminčiais pristatėme interaktyvią pasaką-programėlę „Sliekas Bevardis“, kuri netruko užkariauti auditorijos simpatijas ir susilaukė žiniasklaidos dėmesio – ji netgi buvo pavadinta pasakos žanro revoliucija.

Aplikacija keletą kartų pasisvečiavo lietuviškos „App store“ parduotuvės viršūnėje – užėmė pirmą vietą mokamų programėlių kategorijoje. Tiek mokamų, tiek bandomųjų versijų bendras parsisiuntimų skaičius „App Store“ ir „Google Play“  sistemose jau priartėjo prie 2 tūkst.

„Sliekas Bevardis“ – tai keliolikos pabaigų animuota lietuviška pasaka apie patį mieliausią Pelkės klajūną, o tiksliau – keturias jo charakterio puses.  Tam tikrose  vietose skaitytojas turi pasirinkti vieną iš jų: Protingąją, Narsuolę, Linksmuolę ar Svajoklę. Tai lemia, kokie nauji nuotykiai laukia Bevardžio.

Dvejus metus kurtoje programėlėje pasaką seka Pasakotoja (TV3 laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva), taip pat ją galima skaityti pačiam arba su tėvelių pagalba.

Istorijai vystantis, skaitytojai kartu su Bevardžiu gali apsilankyti daugiau nei 20-yje dailininkės Aušros Kiudulaitės žaismingai nupieštų scenų: nuo slieko gimtosios Pelkės per Upę, Sodą, Kelią, iki Miesto ir jame trykštančio Fontano.

Kiekvienoje scenoje keliauninkai sutiks įvairiausių veikėjų – augalų, gyvūnų, žmonių ir daiktų. Tereikia paliesti ir jie ims judėti, dainuoti, bendrauti tarpusavyje arba dar kitaip linksminti žiūrovus.

Interaktyvi pasaka-programėlė siūlo tiek įvairiausių rūšių pramogų, kad gali sudominti ir dvimetį, ir mokyklinuką, ir jo tėvelius. Patys mažiausi „skaitytojai“ tiesiog mėgaujasi po kelis kartus spausdami tą patį objektą ir džiugiai juokiasi, kai įvyksta tai, ko jie ir laukė. Vyresni vaikai jau domisi pačia istorija, svarsto, kuri Bevardžio charakterio pusė gali priimti tinkamiausią sprendimą. Tai moko vaikus pasirinkti jiems svarbias vertybes ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Artimiau su Slieku Bevardžiu galima susipažinti internete www.sliekasbevardis.lt, pasakos „Facebook“ namuose, taip pat įvairiuose straipsniuose ir interviu televizijai ar radijui.  Jeigu neturite laiko gilesniems ieškojimams ir manote, kad geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų patirti kitais pojūčiais, keliaukite tiesiai čia.

Apie pačią programėlę:

• 15min.lt
• www.lrytas.lt
• „Verslo žiniose“ ir vz.lt
• Žinių radijuje (maždaug nuo 30 minutės 50 sekundžių)
• Lietuvos radijuje (nuo 1:09:11)

Net 11 personažų įgarsinusios R.Šakalytės-Jakovlevos interviu 15min.lt, delfi.lt, lrytas.lt ir kitur.

Read more...

Kur dingo vėliavėlės ant automobilių?

Europos krepšinio čempionate, nepaisant strigimo pradžioje, Lietuvai sekasi tikrai gerai. Sekmadienį finalas su tikrai įkandamais prancūzais, o ir šiaip - sidabras jau garantuotas. Atrodo, džiaugsmui nėra ribų ir šaldytuvai jau skraido per langus.

Tačiau vienas dalykas šįkart kitaip. Ar pastebėjote, jog kažkur dingo visokios trispalvės vėliavėlės, automobilių veidrodėlių „ausinės“ ir panašūs trispalviai dalykėliai, kurie anksčiau išmargindavo miesto gatves? Nežinau, kaip kitose Lietuvos dalyse, bet Vilniuje šiemet juk praktiškai nematyti.

Nesakau, kad man jų trūksta, bet įdomu, kur visa ši atributika dingo. Nejaugi išvažiavo į Slovėniją? O gal nevyksta jokių akcijų, kurios anksčiau apdalindavo sirgalius tomis vėliavėlėmės? Ar tiesiog pasikeitė žmonių požiūris?

Read more...

Chroniška nusivylimo liga

Rinkimai buvo vos prieš porą dienų, sekmadienį, taigi žmonės turėtų būti patenkinti jų rezultatais, nes ką tik patys balsavo. Deja, daugiau nei pusė balsavusių Delfi.lt skaitytojų jau nusivylė rezultatais: šiuo metu 32 proc. nepatenkinti, o dar 20 proc. - tiesiog šokiruoti.

Aišku, gali būti, jog jie nusivylę ne tuo, kas išrinkti, o dėl kitų priežasčių: koalicijomis, kurios sudaromos ar pan. Bet dažniausiai labiausiai nusivylę būna tie, kurie nebalsavo.

Read more...

Su naujais metais!

Sveikinu visus tuos, kurie čia vis dar užklysta. Kad ir google paieškoje suvedę "kaciu sloga", "kaip apsirengti velniu" arba netgi "ditirambas apie sukas ditirambas apie sukas." Visus su naujaisiais:)

Read more...

„Daktaro Parnaso fantazariumas“: pasakoti smagu

Tarp praėjusiais metais sukurtų filmų ne vien „Avataro“ herojai patekdavo į kitą realybę. Dar vienas įspūdingas šios pasakojimo technikos pavyzdys – legendinės „Monty Python“ komikų trupės nario Terrio Gilliamo režisuotas ir iš dalies parašytas „Daktaro Parnaso fantazariumas“. Pagrindinis skirtumas tas, kad „Avataras“ linksta į mokslinę fantastiką, o „Fantazariumas“ labiau panašus į pasaką.

Labai nesiplėsiu, nes rizikuoju patekti į pačias klaidžiausias įmanomas pinkles, nors greičiausiai toks ir yra „Fantazariumo“ tikslas. Kodėl? Todėl, kad filmas, apie kurį bandau pradėti pasakoji, pats yra odė pasakojimams. Nesvarbu kokiems – įvairiausių žanrų, stilių, nuotaikų. „Fantazariumas“ tiesiog trykšte trykšta pagarba didingam žmogaus gebėjimui fantazuoti ir pasakoti. Pasakojimo svarbos amplitudė svyruoja nuo aksiomos, kad pasakojimai verčia suktis pasaulį, iki minties, kad pasakoti – tiesiog smagu. Pavyzdžių nepateiksiu, nes nenoriu atimti žiūrėjimo malonumo. Tik užsiminsiu, kad norint sužinoti atsakymus teks peržiūrėti visą filmą.

O dabar vėl grįžkime į pradžią. Daktaras Parnasas – per laiką ir pasaulį su skurdžia palyda keliaujantis stebuklingo teatro šeimininkas. Savo žiūrovus jis pakviečia įeiti į magišką veidrodį ir šie atsiduria pasaulyje, sukurtame iš žmogaus charakterio ir Parnaso fantazijos. Iš pradžių svečias klaidžioja po animuotą erdvę, kurioje atgyja jo didžiausios svajonės ir manijos, pavyzdžiui, viena madinga ir turtinga poniutė išvysta miiilžiniškus batus. Vėliau, priklausomai nuo sugedimo laipsnio, Daktaro Parnaso fantazijos dalyvis gauna užduotį: jis turi rinktis tarp savo silpnybių ir amžinųjų vertybių. Toks žaidimas – puiki proga lažyboms, kurios velniškai patinka pačiam velniui – Ponui Nikui...

Pasirodo, savotiška Parnaso ir Niko draugystė tęsiasi jau ilgiau nei tūkstantmetį. Nuo tada, kai kipšas suteikė daktarui nemirtingumą, o pastarasis pažadėjo jam savo pirmąjį vaiką, kai šiam sukaks šešiolika. Tik dabar, prabėgus tiek amžių, Parnasas supranta, ką iš tiesų atidavė, nes tik dabar jis turi dukterį Valentiną, kurią suvaidino nestandartinio grožio raudonplaukė Lily Cole. Artėjant lemtingam dukters gimtadieniui, didysis fantazuotojas ima sukti galvą, kaip apsaugoti Valentiną. O čia jam kaip tik į pagalbą ateina atmintį praradęs plevėsa Tonis, kurį filme suvaidino net keturi puikūs aktoriai. Gal būtų užtekę ir vieno, tačiau Heathas Ledgeris nesulaukė filmavimo pabaigos. Todėl į pagalbą atėjo Johnny Deppas, Jude'as Law ir Colinas Farrellas. Paprastai vien šios pavardės rodo filmo kokybę. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepaisant kelių sudėtingų ėjimų, pirmas epitetas, kuris ateina į galvą bandant apibūdinti šį filmą – ech, koks smagus pasakojimas.

Read more...