Skaitmeninio pasaulio piliečiai (I)

Geriausias žmogaus draugas - jau seniai nebe šuo. Mylimiausia auklė - nebe Merė Popins. Vaikystę okupavę kompiuteriai keičia vaikų mąstymą ir elgesį. Specialistai spėja, kad rytojaus žmonės gyvens kitokioje erdvėje nei jų tėvai.

Pirmasis žaislas – kompiuteris

Šių dienų žmonės jau įprato gyventi pasaulyje, kurio pamatus sudaro mikroschemos ir algoritmai. Sunkiai bepasakysi, kas tiksliau iliustruoja darbo dienos pradžią: puodukas kavos ar pasikrovusio kompiuterio melodija. Tačiau jeigu kas nors pasiūlytų jums įmontuoti į galvą smegenis tobulinantį lustą arba, pavyzdžiui, persikelti gyventi (tikrąja to žodžio prasme) į internetą, mažų mažiausiai 99 iš 100 turbūt atsisakytų.

Nepadėtų nė įrodinėjimai, kad silicio plokštelė patrigubins jūsų atminties talpą ir greitį, o gyventi internete galėtumėte amžinai. Kad ir kokie pažangūs ir šiuolaikiški būtume, tai gąsdina. Mūsų kultūra vis dar apeliuoja į gyvą bendravimą arba bent jau apgailestauja dėl šąlančių žmogiškų santykių.

Tačiau tyrinėtojai jau pastebėjo, kad šiandieniniams vaikams, kurių pirmasis žaislas dažnai būna kompiuteris, tokios baimės gali būti nebeaktualios. Jie auga ir bręsta naršydami vien tik asociacijomis susietame internete. Jų patirtį į kelių minučių fragmentus skaldo nuolat skambantys ir naują informaciją pranešantys mobilieji telefonai. Jiems daug patogiau bendrauti interneto pokalbių svetainėse arba SMS žinutėmis, nes ten parašyti „zdrf tj kdl neatvr“ atrodo paprasčiau, nei gyvo pašnekovo paklausti: „sveikas, tai kodėl neatėjai?“

Ši karta vadinama skaitmeninio pasaulio piliečiais arba netgi skaitmeniniais čiabuviais, taip sukuriant aliuziją ne tik į skaitmeninių technologijų keičiamą mąstymo būdą, bet ir į grįžimą prie gentinės visuomenės santvarkos.

Vaikai tingi pajudėti

JAV mokslininkas Johnas Paulas Russo yra įsitikinęs, kad pirmieji skaitmeninės kartos atstovai gimė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai prasidėjo informacinė revoliucija. Užaugę kompiuterinių žaidimų, nešiojamųjų muzikos grotuvų ir telefonų, DVD diskų ir virtualių bendruomenių apsuptyje jie nebejaučia ribos tarp privačios ir viešosios erdvės, dalijasi savo intymiomis paslaptimis televizijos ekranuose ar interneto dienoraščiuose. Netgi važiuodami vienu automobiliu jie nebendrauja tarpusavyje, nes vienas klausosi automobilio magnetolos, kitas – ausinuko, o trečias žiūri vaizdo įrašus, kuriuos parsisiuntė į „iPod“ grotuvą.

„Mūsų pasaulyje vis daugiau informacijos, vis greičiau reikia ją apdoroti, ji dažnai pateikiama vizualinėmis formomis. Todėl žmogaus smegenys pradeda arba pradės šiek tiek kitaip veikti, keičiasi suvokti pasaulį padedantys pojūčiai“, – aiškino mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas.

Lietuvoje devintajame dešimtmetyje dar vyravo sovietinė sistema ir kitoks požiūris į vartojimą. Pirmieji kompiuteriai į namus atkeliavo tik atgavus Nepriklausomybę. Todėl mūsų šalyje vyriausieji skaitmeniniai čiabuviai galėtų būti dabartiniai šešiamečiai–aštuonmečiai.

„Sakyčiau, 16 metų paaugliui kompiuterio reikia ne taip kaip šešiamečiui, nes pastarieji kur kas mažesni pirmą kartą prie jo prisėdo. Šešiolikmečiai dar mielai užsiima ir popamokine veikla, buriasi į kompanijas, eina pasivaikščioti. O dažną aštuonmetį sunku net išvaryti į lauką žaisti krepšinio ar paspardyti kamuolio, nes jam įdomesnis yra kompiuteris“, – pasakojo psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė.

Tą patį pastebi ir vaikų darželių auklėtojai, atkreipdami dėmesį, kad kiurksodami prie televizoriaus ar kompiuterio jų auklėtiniai praranda bet kokį norą judėti.

Indaplovė – lygiavertė partnerė

Italų filosofas Luciano Floridi, prognozuodamas visuomenės ateitį, nurodo, kad ateities kartos nurašys biosferą – tą Žemės planetos sluoksnį, kuriame gali gyventi gyvi organizmai.

Kasdienį gyvenimą visiškai okupavus skaitmeninėms komunikacijos technologijoms, biosferą į šoną nustums infosfera – erdvė, kurią sudaro visi informaciją kuriantys žmonės ir prietaisai. Anot L.Floridžio, infosferoje gyvens inforgai, kurių liežuvis nebeapsiverčia vadinti žmonėmis.

Tai bus tarpusavyje susiję informaciniai organizmai, veikiantys tarp kitų informacinių organizmų – kompiuterių ar DVD grotuvų. Paprastai tariant, šiandien įsijungdamas indaplovę žmogus trumpai įžengia į jos pasaulį ir įjungia sau reikalingus nustatymus. Rytoj jis ir plovyklė tiesiog gyvens toje pačioje erdvėje – infosferoje.

Inforgo bruožų jau turi ir šiandieninės visuomenės nariai. Pavyzdžiui, sportinės aprangos gigantė „Nike“ ir IT milžinė „Apple“ parduoda sportbačius-trenerius, bendraujančius su vartotoju per nešiojamą muzikos grotuvą, sujungtą su avalyne. Tačiau L.Floridi ramina, kad tikroji infosfera įsigalės tada, kai žmogus, kur nors namuose pametęs akinius, juos galės rasti per interneto paieškos sistemą.

Tikslių datų, kada šie procesai turėtų tapti realybe, italas nenurodo. Tačiau mokslininkas mano, kad kai dabartinius žmones, infosferos imigrantus, pakeis skaitmeniniai čiabuviai – jų vaikai, pastarieji nebejaus skirtumo tarp infosferos ir to, kas dabar vadinama realiu pasauliu. Infosfera nebebus suprantama kaip atskiras darinys nei materialus pasaulis. Veikiau pasaulis vis dažniau bus suprantamas kaip infosferos dalis. „O kai migracijos procesas baigsis, atskirti nuo infosferos žmonės jausis kaip žuvys, išmestos iš vandens“, – daugumą šiandienio pasaulio piliečių gąsdina filosofas.

(tęsinys netrukus)

Šis tekstas rašytas ir publikuotas savaitraštyje "Panorama", Nr. 13 (76), 2007 m. liepos 13-19 d.