Skaitmeninio pasaulio piliečiai (II)

(tęsinys)

Jiems bus nebebaisu

Gyvenimas internete kol kas apsiriboja elektronine bankininkyste, pažinčių svetainėmis ir žaidimu „Second life“. Tačiau mokslininkai jau paskelbė sukūrę technologiją, perduodančią į smegenis tokius pat neuronų impulsus, kokie vyksta, kai žmogus bando ką nors prisiminti. Tai pirmieji žingsniai į kiborgizaciją – žmogaus su kompiuterio elementais, o gal kompiuterio su žmogiškomis savybėmis atsiradimą.
„Anksčiau ar vėliau žmonės pradės implantuotis įvairius lustus, kurie padėtų efektyviau ir sparčiau bendrauti su technika, aparatais, kompiuteriais, apsaugos sistemomis, kasos aparatais, bankais. Jau dabar yra mokslininkų, kurie savo kūne nešiojasi mikroschemas, todėl, pavyzdžiui, durys atpažįsta juos automatiškai, be jokio rakto. Tokie įrengimai leistų išvengti rutina tapusių darbų, o jiems dabar aukojamą dėmesį būtų galima skirti svarbesnei veiklai“, – kalbėjo R.Maskoliūnas. Nors dabar kiborgais tapti pageidauja tik saujelė fanatikų, TV laidos „Negali būti“ vedėjas mano, kad vieną dieną į smegenis montuojama mikroschema taps būtinu elementu, tarkime, siekiant karjeros.
„Žmonėms nesinorės atsilikti nuo konkurentų reakcija, atmintimi ar atsiminimo greičiu, ir įgimtas savybes nori nenori teks stiprinti“, – svarstė tyrinėtojas.
Jei viena kuri nors žmonių civilizacija ims į smegenis montuotis lustus, kitos neišvengiamai atsiliks. Tuomet Žemėje, kaip klasikinėse mokslinės fantastikos knygose, rasis dvi naujos rasės: žmonės ir kiborgai. Kita vertus, tai tegali būti nauja tradicinės visuomenės santykių atmaina. Nepaisant visuotinės informacinių ir ryšių technologijų plėtros, ir šiandien turtingos pasaulio valstybės akivaizdžiai lenkia skurdžius kraštus.
„Ir dabar vienų žmonių vaikai gauna geresnį išsilavinimą bei sąlygas, kitų atsilieka. Tai natūralus procesas. Bet istorija rodo, kad paskui vėl įvyksta kokia nors revoliucija arba karas, ir viskas atsistoja į savo vėžes“, – reziumavo R.Maskoliūnas. Jis pridūrė, kad sėkmingai eksperimentuojant su kiborgais, po kelerių metų susiklostys teorinių prielaidų masiškai naudoti tokio pobūdžio prietaisus.
Novatoriškiausiai nusiteikę svajotojai jau kurį laiką kalba apie „singuliarumo tašką“, kai žmonija sukurs paskutinį savo kūrinį. Tyčia ar netyčia bus sukonstruotas toks žmogaus ir kompiuterio junginys, kuris nugalės homo sapiens ir perims viešpatavimą planetoje. Gal net nebenaikins Atogrąžų miškų.
Tiesa, kol kas dar galime būti ramūs ir tęsti Žemės alinimo darbus – išskyrus minėtą atradimą dėl atminties procesų, mokslininkams sunkiai sekasi perprasti, kaip veikia smegenys.
„Nesu technologijų specialistė, bet mane tokie dalykai gąsdina. Kiek liktų žmogaus, žmogiškumo? Ar žmogus yra pusiau robotas? Ką mes kuriame, kokią visuomenę tada turėsime? Manau, noras įsimontuoti mikroschemą rodo asmenybės susidvejinimo procesus. Gal ką nors kiborgizacija ir vilioja, tačiau jei žmogus trokšta tokių dalykų, tai, matyt, nėra sveikumo požymis“, – svarstė psichoterapeutė D.Minialgienė.
Kai kurie mokslininkai kalba, kad skaitmeniniame pasaulyje užaugę vaikai gali visai nesibodėti kyborgizacijos – juk jų mėgstami herojai kompiuteriniuose žaidimuose turi įvairių fantastinių galių.

Skaitmeninis mąstymas

Dažnas tėvas, mama, netgi vyresnysis brolis ar sesuo gali papasakoti istoriją, kaip nusipirkęs naują mobilųjį telefoną ar muzikos centrą ilgai knibinėjosi aiškindamasis, kaip jis veikia, arba naudojosi juo taip pat kaip senuoju – pritrūko laiko ar savotiškos drąsos išbandyti naujas galimybes. Tačiau vieną dieną naujasis prietaisas pakliuvo į rankas mažiausiajam šeimos nariui, kuris konfigūruodamas mobilųjį internetą daugiausia pastangų paskyrė iškišti liežuviui.
Tyrinėdamas skaitmeninėje kultūroje bręstančių vaikų mąstymą, J.P.Russo atkreipia dėmesį, kad sudėtingiausius mechanizmus kaip riešutus gliaudantis mažametis mąsto vis techniškiau. Augdami tokie vaikai nebesidomi istorija, visuomenėje vykstantys procesai sukelia jiems žiovulį. Tikslieji mokslai stumia humanitarinius į paribį, o kompiuterinių žaidimų terminai kalbą „praturtina“ nebent tokiomis frazėmis, kurias kalbininkai vadina katastrofa.
„Kai kurie vaikai nebemoka bendrauti realiame gyvenime. O žmogus internete nebijo rizikuoti emocine prasme, gali pasisakyti sudėtingiausiais klausimais: apie religijas, abortus, neištikimybę ir taip toliau“, – teigė D.Minialgienė.
Psichikos specialistai priklausomus nuo interneto asmenis skiria į dvi grupes. Pirmosios atstovams prisėdus prie kompiuterio jų nuotaika žaibiškai kyla į padebesius, nugalėję kokiame nors žaidime jie pajunta draugų pagarbą. Antrieji veržiasi prie kompiuterio bėgdami nuo nemalonių savo gyvenimo situacijų. Jų prisirišimas prie kompiuterio gali slėpti įvairias problemas: fizinę negalią, smukusią savivertę, nemokėjimą bendrauti. Tai skatina ne informacinių technologijų plėtra, o kito pobūdžio mūsų visuomenės bruožai – visų pirma, darbo valandų neskaičiuojantys arba užsidirbti į airijas ir anglijas iškeliavę tėvai.
„Kompiuterinė komunikacija sukuria draugiškų santykių iliuziją be įprastų draugystės reikalavimų. Tai ypač svarbu be deramos priežiūros paliktiems vaikams. Kompiuteris gi nepasakys: aš neturiu laiko, aš pavargęs, atstok,“ – aiškino D.Minialgienė. Jos teigimu, tėvai turėtų paaiškinti vaikui apie interneto keliamas grėsmes – seksualinį priekabiavimą arba tai, kad internetinė bankininkystė – ne žaidimas. Būtų nuostabu, jei suaugusieji rastų laiko pasėdėti prie kompiuterio kartu, pasidomėti, ką jų atžala prie jo veikia. Dar nuostabesnis – gyvas šiltas bendravimas, be jokių skaitmeninių prietaisų. Tačiau aklai uždrausti naudotis mobiliuoju telefonu ar žaisti kompiuterinius žaidimus gali būti žalinga, nes vaikas tarp bendraamžių taptų balta varna.

Ateitis ateina per greitai

R.Maskoliūnas apskritai siūlo žvelgti į skaitmeninę ateitį kaip į natūralų evoliucijos etapą – dabartinėms kartoms su tuo teks tiesiog susitaikyti. Anot jo, dalis visuomenės, kaip ir dabar, naujoves ignoruos, tačiau ėjimas į priekį yra neišvengiamas. Jeigu bus galima ką nors padaryti, tai bus padaryta – legaliai ar nelegaliai. Tačiau kontroliuodama procesus visuomenė sumažins galimybę piktnaudžiauti.
„Šiaip ar taip, tai yra problema, nes techninės galimybės leidžia mums kur kas daugiau nei etinės. Technologijos vystosi sparčiau nei visuomenės santykiai. Todėl kyla daug įvairių konfliktų, atsiranda visokių dilemų. Pavyzdžiui, bioetika. Diskutuojama, kada žmogus laikomas mirusiu, kada galima jo organus transplantuoti. Sudėtinga situacija dėl kamieninių ląstelių auginimo. Todėl Europoje labai daug dėmesio šiuo metu skiriama socialiniams ir etiniams dalykams, bandoma ieškoti religinių, kitokių ir technologijų kompromisų“, – kalbėjo mokslininkas.
Net jei skaitmenizavimo procesas yra natūralus, vykstantys pokyčiai tokie žaibiški, kokių dar nebuvo. Be to, vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra smalsesni ir nebijo rizikuoti.
„Iš Vakarų ateinančios komunikacijos, visas tas technologijų šuolis ir mūsų visuomenės skubėjimas viską perimti dar labiau skatina priklausomybes ir perėjimą į fantazijų pasaulį. Be to, pastebėta, kad kai maži vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, į jų smegenis išsiskiria labai didelė adrenalino dozė. Nuolat žaisdami mažieji pripranta prie tokios stimuliacijos ir ieško jos šaltinių. Realiame gyvenime tikras bendravimas nesuteikia tokio, sakyčiau, agresyvaus dirginimo. Tada žalojama psichika, žlugdoma asmenybė“, – perspėjo D.Minialgienė.
Su kompiuterinėmis technologijomis pernelyg susidraugavę vaikai tampa labai impulsyvūs, hiperaktyvūs, dirglūs, jų nuotaika nuolat keičiasi. Jie nesigilina i žodinę informaciją, nes sunkiai geba girdėti žodžius ir stebėti pašnekovo akis.

Mažiau – geriau

Kiekvienas lietuvis dar neturi asmeninio kompiuterio tikrąja to žodžio prasme, tačiau grėsmė tapti skaitmeniniais – akivaizdi. Pasaulio informacinės visuomenės ataskaitos duomenimis, pagal joje naudojamą skaitmeninės galimybės indeksą Lietuva užima 33-ą vietą tarp 181 valstybės. Lietuva tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių yra trečia po Estijos ir Slovėnijos. Pirmaujančiųjų penketuke puikuojasi Pietų Korėja, Japonija, Danija, Islandija ir Singapūras.
Anot Lietuvos institucijų, eidama šia linkme šalis nesiruošia nusiauti septynmylių batų. Informacinės visuomenės plėtros komiteto Informacijos sklaidos ir ES reikalų skyriaus vedėja Saulė Gudauskaitė teigė, kad kasmet informacinės visuomenės plėtrai skatinti iš šalies biudžeto atriekiama vidutiniškai 130 mln. litų. Juos dar papildo keliasdešimt milijonų ES paramos lėšų. Be to, D.Minialgienė pasakojo, kad iš Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos atvažiavę mokytojai stebisi, kad Lietuvos vaikai taip trokšta įvaldyti visas komunikacijas, kad per pamokas neatsitraukia nuo kompiuterių.
Per 2007–2013 metus informacinių ir ryšių technologijų plėtrai Lietuvoje žadama skirti 829 mln. litų. Visos bendrijos narės, remdamosi Lisabonos strategija, per artimiausius kelerius metus turėtų pasiekti 50 procentų plačiajuosčio ryšio skvarbą.
Žvelgiant į tokius skaičius, atrodo, kad ir skaitmeninio pasaulio piliečių Lietuvoje turėtų gimti vis daugiau. Tačiau psichiatrės teigimu, skaitmeninių čiabuvių formavimosi šalyje kol kas negalima vadinti masiniu reiškiniu. Tą pagrindžia ir kai kurie statistiniai duomenys. Pagal jau minėtą pasaulinę ataskaitą, Lietuvoje kompiuterius turi 40 procentų šeimų. Palyginimui – pasaulyje pirmaujančioje Islandijoje kompiuterį turi 89 procentai, Danijoje – 84, Japonijoje – 81 procentas namų ūkių.
„Nors dabar juokaujama, kad gimsta vaikų su pele rankoje karta, itin ryškiai ar tragiškai tai nepasireiškia. Vis dėl to akivaizdu, kad jie iš tiesų įsitraukia į kompiuterinius žaidimus ir technologijas. Pastebima atvejų, kai vaikai tampa priklausomi nuo kompiuterio kaip toksikomanai. Mes jau vartojame tokį terminą kaip virtualios realybės narkomanija“, – minėjo D.Minialgienė. Tokie vaikai, negalėdami prieiti prie kompiuterio ir žaisti žaidimų, susijaudina, tampa nerimastingi. Juos kamuoja įkyrios mintys, kaip pasitikrinti elektroninį paštą ar prisėsti susirašinėti su draugais.
„Pastaruoju metu tenka stebėti liūdną vaizdą: kai kuriems vaikams išnyksta riba tarp realybės ir fantazijų. Pavyzdžiui, miršta artimas žmogus: senelis, močiutė – o jie žiūri ir nesupranta. Dabartiniai devynmečiai ar dešimtmečiai stebisi, kaip mirusieji negali atsigauti ir pasiimti kitos gyvybės kaip žaidimuose“, – kalbėjo psichiatrė pichoterapeutė.
Šiame kontekste džiugina tie duomenys, kurie rodo Lietuvos atsilikimą informacinių technologijų plėtros srityje. „Tai, kad Lietuva vis dar atsilieka pagal interneto naudojimo skaičių, gal kai kam atrodys gerai, nes vaikai mažiau sėdi prie kompiuterių. Taip pat rodiklis, kad Lietuva yra antroje vietoje pagal mobiliųjų telefonų naudojimą, galbūt irgi nėra toks jau vertas pasididžiavimo. Juk tai dar viena grėsmė sveikatai“, – skaitmeninių paradoksų ieškojo S.Gudauskaitė.
Tačiau tokios kalbos – tik laikinas atodūsis. Ateitis jau ne už kalnų. Ruoškimės. Vaikai jau pasirengę.

Šis tekstas rašytas ir publikuotas savaitraštyje "Panorama", Nr. 13 (76), 2007 m. liepos 13-19 d.