Žavėtis negalima nekęsti

Vienas iš žurnalistikos vadovėlių priesakų - (ypač pavadinimuose) vengti klišių, t.y. nusistovėjusių frazių, kurios pirmą kartą atrodo skambios, antrą - įdomios, trečią - kažkur skaitytos, ketvirtą - nuobodžios, penktą - erzinančios...toliau tęsti tiesiog tingiu. Pavyzdys? Nieko nenoriu įžeisti, bet pirmas šovęs: "sėjo mirtį" ir pan. Deja, išvengti klišių pavyksta ne visada, dėl vietos ar laiko stokos. Tai galima suprasti.

Taip pat reikėtų nepiktnaudžiauti kalambūrais - posakiais, savotiškais žodžių žaismais, kurie pagrįsti garsiniu žodžių panašumu. Pavyzdžiui: Tik vyrai protingi vesti tingi arba Paskutinis gyvenimo spyris vadinasi Myris (© Andrius Šiuša). Lietuvoje jais dažniausiai ir nepiktnaudžiaujama, galbūt dėl kalbos specifikos (ilgi lietuviški žodžiai, etc.) kalambūrai populiaresni anglų ir t.t. kalbose.

Tačiau ko pilna lietuviškoj žiniasklaidoj, tai įvairių pjesės "Bausti negalima pasigailėti" pavadinimo variacijų. Visi pasidarė tokie intelektualūs, kad retai praleidžia progą nepažaisti su kablelių dėjimu/nedėjimu. Pirmus kartus buvo žavu, tačiau dabar...Na, kiek galima?