Todėl nenuostabu, kad krepšininkai gauna ne tik daugiausiai dėmesio, bet ir pinigų bei privilegijų. Netgi V.Alekna, objektyviai žiūrint, realiausia mūsų olimpinė viltis, prieš pat svarbiausias ketverių metų varžybas netenka treniruočių stadiono, mat jame vyksta šunų parodos. Jei krepšininkams bent šiltas vanduo iš viešbučio dingtų, atsirastų, kas čia pat jį šildytų ir kibirais neštų. Ironiškai šiame kontekste nuskambėjo, regis, dziudo imtynininko Alberto Techovo trenerio žodžiai, kai jis pasakojo, jog neturėjo apie savo auklėtinio varžovą duomenų, mat nerado jo kovų vaizdo įrašų internete....

Jokiu būdu nesakau, kad krepšininkai neverti jiems rodomo dėmesio. Juk iš tiesų ne alus, o jie mus vienija, net ir 4-ą valandą ryto. Tiesiog svarstau, ar turėtume aprėpti kuo daugiau sporto šakų, ar likti prie dabartinio varianto? Kad ir kaip ten būtų esame maža šalis ir pagal iškovotų medalių skaičių olimpinėse žaidynėse turbūt niekada negalėsime lygintis su Kinija ar JAV. Turėti savo prioritetus ir jiems skirti daugumą pastangų - vienas efektyviausių pasirinkimų. Juolab kad jei varžybose dalyvautų kokie 500 mūsų sportininkų, nespėtume visų sužiūrėti - tik rezultatus skaičiuotume. Ir vėl labiausiai domintų krepšinis.

Kita vertus, dėl dabartinės situacijos "kalti" ne vien sportininkai. Šarūnas Marčiulionis ir kompanija dar, rodos, 1993 metais sukūrė LKL, buvo modernizuota visa krepšinio talentų auginimo struktūra šalyje ir jau dabar matome rezultatus: maždaug tuo metu krepšiniu susidomėję ir pradėję sportuoti jaunuoliai ir jaunuolės laimi įvairių amžiaus grupių Europos čempionatuose. Deja, taip nėra, pavyzdžiui, futbole. 19 metų plaukikas Giedrius Titenis, Pekine maloniai nustebinęs 100 metrų plaukimo krūtine varžybose, kur užėmė 12-ą vietą, iš tiesų atliko kone stebuklą, nes normalaus baseino, kur treniruotis, pas mus nėra. Taigi galbūt reikia ne vien pinigų, bet ir tiesiog strategiškai ir kūrybiškai pagalvoti apie ateitį?