"Grupinis " knygų rašymas internete. Ką veikia autorius?

Prisižadėjau sau ir Scaniai pareikšti nuomonę dėl populiarėjančios praktikos, kai rašytojai publikuoja skaitytojų už juos parašytas knygas. Taigi štai ji - mano nuomonė:)

Scania rašo apie vieną Vadimo Panovo serijos knygą, kuri, kaip paaiškėja, yra visai ne Panovo, mat sudaryta iš skaitytojų apsakymų. Tiesiog interneto puslapyje vyko konkursas ir geriausius skaitytojų kūrinius rašytojas sudėjo į atskirą knygą.

Interneto amžiuje tai nėra naujiena. Neseniai skaičiau, kad, regis, du japonai sukūrė interneto svetainę, kur romaną taip pat rašo lankytojai. Vienas jų gali pratęsti istoriją ribotu fragmentu, rodos 300 ženklų, kad nė viena siužeto linija neimtų dominuoti (atsiprašau, įtemptai ieškojau nuorodos į tą pranešimą, bet neradau. Gal kas irgi skaitę? Pasidalinkit) Tačiau ši praktika nėra ir masinis reiškinys, todėl kaskart kritinė masė vis dar tai įvertina kaip naujovę.

Tačiau aš ne apie tai. Gerbiu ir skatinu kiekvieną naują idėją, bandymus, ieškojimus, žaidimus su stereotipais, visuomenės ar individo sąmonės treniruotes ir taip toliau. Todėl mano paplekšnojimo per petį nusipelno ir minėtas Panovas, ir visi kiti.

Vis dėlto, kiek tokioje knygoje lieka paties rašytojo? Moderatoriaus vaidmuo, ir tiek. Pavojaus varpai skelbia idėjų trūkumą? Ar, dar blogiau, naikinamos individo galimybės praplėsti bendruomenės mentaliteto ribas? Žinoma, maža rizikos prašauti, kai leidi skaitytojui pačiam parašyti tai, ką jis nori skaityti. Bet ar jis po to tikrai norės tai skaityti? O ir paskaitęs tikrai neatras nieko naujo...

Autorius literatūrologijoje jau buvo nužudytas, dabar lyg ir vėl prikeliamas. Tačiau dar niekada nebuvo nusižudęs. Tiesa, jau, atrodo, kasasi sau duobę.

Pabaigai turėčiau pridėti, jog praktiškai nėra tokių knygų, kurias parašytų vienas autorius, gal išskyrus vienaegzempliorius, tikrai tik sau skirtus, dienoraščius. Procese vis tiek dalyvauja leidėjai (pažįstami iš frazių: "man norėtųsi kitokios pabaigos" arba "šis charakteris ne visai įtikinimas - rašytojas tokiu atveju gali įrodyt savo tiesą, tačiau kad nebūtų pakeistas nė vienas žodelis - turbūt neįmanoma), kalbos redaktoriai (spėju, kad nesvarbu, kiek, pavyzdžiui, Parulskis tas mergaites kankintų, jos vis tiek ištaiso kai kuriuos keiksmažodžius), spaustuvės darbuotojai ir kiti tarpininkai, t.y. klaidų tikimybės didintojai. Ką jau kalbėti apie vertimus į kitas kalbas.

Apie skaitytoją, kurio skaitymo metu tekstas galutinai pasirašo, neužsiminsiu dėl problemos gylio, ilgio ir pločio. Trumpai tariant, seniai pastebėta, kad populiariausios tos knygos, prie kurių dabartinio pavidalo prisidėjo šimtai. Elementariausias pavyzdys - Biblija ar Homero poemos. Gal "grupinis" knygų rašymas internete yra grįžimas į pradžią?