Savitarnos galimybės ateities spaudai

Vilniaus ir Kauno "Dienų" bei "Klaipėdos" priedas Turtas" šiandien baksi pirštu į tai, kaip "Savitarna veržiasi į paslaugų verslą": imame pinigus iš bankomatų, patys pilamės ir automatuose mokame už benziną, renkamės prekes prekybos centruose, ir taip toliau. Mes patys tampame savo paslaugų teikėjų darbuotojais ir netgi nereikalaujame užmokesčio. Gal ir ne visada drąsiai, bet galime ir dėti pinigus į bankomatus. Kur kas narsiau turbūt stosime prie savitarnos kasų "Iki" parduotuvėse, panašių į šią:

Žodis "savitarna" reguliariai pakursto ir seną fantaziją apie galimybes tobulėti spausdintinei žiniasklaidai. Nesu iš tų (jų turbūt išvis nėra daug), kurie tiki, kad internetas galutinai nušluostys nosį laikraščiams. Tačiau akivaizdu, kad dėl šių skirtingų komunikacijos kanalų sąveikos spauda keičiasi jau dabar, o ateityje turės keistis dar labiau.

Laikraščiai ir žurnalai šiais laikais yra praktiškai vienintelė žiniasklaidos priemonių rūšis, kurios produkcijos kiekis apskaičiuojamas ir pagaminamas iš anksto, bandant atspėti, kiek vartotojų ją nupirks.

Televizijos, radijo stoties ar interneto portalo pateikiamus informacijos "vienetus" sunku apčiuopti, todėl juos galima "pasverti" nebent vartotojų praleistu laiku informacijai gauti. Be to, nuo vartotojų skaičiaus tiesiogiai nepriklauso pateiktos informacijos kiekis. Kiek žmonių matė/girdėjo/skaitė konkretų pranešimą tampa svarbu tada, kai parduodama reklama.

Žinoma, verslas yra verslas, todėl gudrūs dėdės ir tetos visur planuoja, strateguoja ir stengiasi gauti daugiau naudos mažiau rizikuodami. Pavyzdžiui, reta kuri radijo ar televizijos programa turi savo korespondentą užsienyje, nes pigiau pirkti vaizdus iš naujienų agentūrų ar nukeliauti ten trumpam su konkrečiu tikslu. Interneto portalai, nors ir apžvelgdami daugybę temų, vis dėlto atmeta tokias, kuriomis jų potencialūs skaitytojai nesusidomėtų. Tačiau išankstinis bandymas suderinti redakcijos galimybes su auditorijos norais niekur nėra toks rizikingas kaip spaudoje.

Riziką bandoma mažinti prenumerata, maža kaina (arba jos nebuvimu), nuolat save reklamuojant, karštligiškai ieškant tokių temų, kurias pavadinus trim žodžiais žmogų tiesiog uždegtų lito ar dviejų vertas smalsumas, ir taip toliau, ir panašiai. Vis dėlto nė vienas spaudos leidinys negali būti tikras, jog dienos, savaitės ar mėnesio pabaigoje parduotuvėje nestyros krūva net nepaliestų egzempliorių, o tie egzemplioriai nepasens anksčiau laiko.


Savitarnos laikraščių spausdinimo mašinos būtų puiki išeitis (čia radau vieną iš galimų tokio aparato versijų), mat leidėjams nereikėtų iš anksto gadinti popieriaus. Reikiamą tiražą reguliuotų pati rinka - prie automato priėję skaitytojai patys atsispausdintų sau reikalingą kiekį: nebūtinai visą laikraštį, galbūt tik atskirą sudominusį priedą ar puslapį. Spausdinimo mašinos monitorius viliotų aktualiausiomis temomis, o pardavėjai išvengtų tokių skaitytojų, kurie šeštadieniais sustoja prekybos centro spaudos skyrelyje ir, suglamžę visus įmanomus laikraščius vietoje, nuprendžia vis dėl to jų nepirkti.

Galų gale, būtų išspręsta operatyvumo problema. Būtų galima nuolat atnaujinti laikraščio tekstus, todėl spauda nepraloštų internetui ar radijui. Kita vertus, žmogus rankose galėtų laikyti popierių - tai, kuo laikraštis pranašesnis už virtualią žiniasklaidą. Trumpai tariant, turėtume beveik optimalų spaudos ir interneto portalo derinį.

Tačiau kodėl iki šiol taip nėra, jei savitarna spausdintinei žiniasklaidai yra lyg stebuklingas kardas pasakos herojui?

Kaipgi čia apsieisi be piktosios raganos Reklamos? Jei skaitytojai galės pirkti tik tai, kas juos iš tiesų domina - tik konkretų laikraščio priedą ar netgi atskirą puslapį -, kaip jiems įsiūlyti ir visą likusį reklamos plotą? Vartotojai šiais laikais svarbūs ne todėl, kad apmoka dalį leidybos išlaidų pirkdami leidinį, o todėl, kad sudaro reklamos auditoriją.

O kur dar ydingasis Tiražas? Jau dabar dažnai sunku patikėti, jog leidinio skelbiamas tiražas yra tikras. Kas bus, kai nebebus galima priskaičiuoti ir tos krūvos egzempliorių, kurių nepavykdavo išparduoti, bet būdavo galima pasigirti, kad jie išleisti?

Dar labiau sumažėtų ir motyvacija prenumeratai. Kokia prasmė prenumeruotis dienraštį, jei po valandos jis jau bus kitoks? Ypač šiais laikais, kai platinimo tarnybos įsigudrina juos atnešti pavakarę?

Be to, brangiai kainuotų technologijos kaita. Spaustuvių ir platinimo infrastruktūros sistema, kaip ir kiekviename versle, sureguliuota taip, kad dirbtų kuo efektyviau, taigi ir pigiau. Savitarnos mašinų atspausdinti vienetiniai laikraščių egzemplioriai arba būtų labai brangūs, arba visiškai neprilygtų dabartiniams spaustuvių kūdikiams kokybe.

Žurnalams ir ne kasdien einantiems leidiniams spausdinimas savitarna būtų naudingas, nes liktų galimybė pataisyti kokį nors paliktą liapsusą ir jis ištisą savaitę ar mėnesį nebebadytų akių. Būtų galima perrašyti ar papildyti tai, kas atsirado dėl per ankstyvo deadline'o. Kita vertus, tokia filosofija yra kėsinimasis į nedienraštinių leidinių prigimtį, ką jau kalbėti apie jų spaudos kokybę.