Kodėl reikia ten užsukti?

Verta užeiti vidun vien dėl to, kad ten maloniai vėsu kaitrią vasaros dieną.

Smagu ten lietuviui, išauklėtam, jog muziejuose net gesintuvą draudžiama čiupinėti. Rankos ima drebėti dar iki parodų salių nepriėjus. Kiekvienas M.K.Čiurlionio "Zodiako ženklų" ciklo paveikslas dekoruotas instaliacijomis, kurių galima klausytis, rankomis glostyti, o tinkamai paglosčius ir naujų potyrių atrasti. Brauki per vandenį - čiurlena ausinėse. Palieti saulę - ranka šyla. Paspaudi mygtuką - kruopčiai papasakoja tau, bukam, kas dailininko paveiksle pavaizduota. Tik prie "Liūto" kiek spaudžiau, užsispyrusiai riaumojo ir nieko nepasakojo. Nors aiškiau ir negalėjo būti. Brailio raštas ir panašiai - kad paveikslus suprastų visi.

Įdomu ten, nes paroda "Spalvų ir garsų dialogai. M.K.Čiurlionio ir amžininkų kūryba" paruošta ir paprastai, ir nuostabiai turiningai. Ant vienos sienos - kuri nors mūsų genijaus kūrybos tema, ją iliustruoja paties autoriaus citata. O aplink - kitų to meto menininkų klajonės tuose pačiuose tyruose: F.Kupkos, E.Muncho, etc. Tiesa, žadėto V.Kandinskio radau tik vieną iliustruotą knygelę. Gal į pastabumo kursus laikas?

Kelionės per paveikslus kryptį renkiesi pats. Ir kas kartą galėtum vis naują maršrutą atrasti. Į salės centrą turbūt vis tiek pataikytum panašiu metu. O ten, jei vietos gautum, gali prisėsti ir dar kartą patirti M.K.Čiurlionį ausinėse - ne vien pasakojimais, bet jo muzika.

Viršuje - dar vienuolika salių kitų lietuvių menininkų darbų. Su mano tempais pritrūko laiko. Tik spėjau pagalvoti: kam mums dar tas Guggenheimo muziejus kitoj gatvės pusėj?

Apie šitą vietą visa tai.

vd.lt nuotr.

Read more...

Ei, liberalai!

Uždrausti rodyti ir rašyti beveik viską, kas turi kokią nors konotaciją;
kiek fantazija leidžia, apsunkinti pardavinėti alkoholį;
apmokestinti įvažiavimą į Vilniaus senamiestį;
dar uždrausti tą, apriboti aną...

Ir visa tai daro valdžios, kuriose vyrauja konservatoriai ir liberalai.

Vis dar manau, kad dabartinė valdančioji dauguma nėra blogiausias variantas. Tačiau nebegaliu suprasti, kodėl jiems atrodo, kad vienintelė išeitis yra viską drausti? Valstybė - tai griežtas tėvas, kuris visada žino, kas ir kam geriausia. Valdantieji liberalai, kur jūs?

Read more...

Įtaigiausių paveikslų top 10

Kartas nuo karto "Kačių lopšiuose" įdedu kokį nors "topą". Nusprendžiau, jei užteks ryžto ir kam nors bus įdomu, užsiimti "sąrašiavimu" dažniau. Šįkart - įtaigiausių paveikslų top 10.

Iš karto perspėju, jog šis topas - mano asmeninis išsigalvojimas, grįstas subjektyviais kriterijais ir labai menka mano kompetencija dailės srityje. Kita vertus, atrankos bruožas - įtaigumas - leidžia elgtis pakankamai laisvai. Tai nebus gražiausi/kokybiškiausi/talentingiausi/originaliausi ar kitokiausi tapytojų darbai. Tiesiog tie, kurie pagauna tave ir surakina vos nukreipi žvilgsnį. Savo idėja, personažų povyzomis, netgi užrašyta mintimi. Pagauna ir nepaleidžia ilgai ilgai, nors jau nepameni, kada paskutinįsyk į juos žiūrėjai.

10. René Magritte Tai ne pypkė (1928-1929)

Paveikslo šaltinis.

Apie belgų siurrealisto René Magritte'o panašios tematikos darbus jau esu užsiminęs. "Tai ne pypkė", - prancūziškai skelbia šis paveikslas ir yra visiškai teisus. Tai tikrai ne pypkė, o jos atvaizdas. Bet kuo toliau galvoji, tuo daugiau kyla klausimų apie šio paprasto teiginio esmę.

9. Rembrandt Daktaro Tulpo Anatomijos pamoka (1632)

Paveikslo šaltinis.

Susidomėję ir gal truputį išsigandę stebėtojų veidai seka daktaro Tulpo paskaitą apie žmogaus rankos anatomiją. Gyvenimiškas jų smalsumas priešinamas pasyviai mirusiojo pozai, kaip išbalęs kūnas - raudoniems rankos raumenims ir sausgyslėms. Gyvybė ir mirtis tame pačiame blausiai apšviestame kambaryje yra taip šalia, taip šalia, kad pradedi jausti amžinybės prisilietimą.

8. René Magritte Neįmanomo siekimas (1928)

Paveikslo šaltinis.

Dar vienas žaismas su žmogaus ranka - kitoje R.Magritte'o drobėje. Šįkart matome visiškai priešingą "Anatomijos pamokai" kūrybos procesą. Tapytojas kuria, regis, gyvą žmogų. Klausimas apie įtaigumą prašyte prašosi. O kas dabar, praėjus 90-čiai metų, tikriausias: dailininkas, jo paveikslas, jo paveikslo dailininkas, ar jo paveikslo dailininko paveikslas?

7. Max Ernst Europa po lietaus II (1940-1942)

Paveikslo šaltinis.

Koks tai lietus? Pažiūrėjus į paveikslo tapymo datą ir į skaičiuką II, atrodo, kad istorinis. Tačiau atsieję kūrinį nuo konkretaus laikmečio ir pridėję tūkstančius lietaus rūšių, vis tiek gauname tą patį: kas liktų iš Europos?

6. Rubens Du satyrai (1608)

Paveikslo šaltinis.

Žvilgsnis - vienas įtaigiausių veiksmų, kuriuos gali atlikti žmogus. O jei tai ne žmogus, o mitologinė būtybė? Satyras - šėlsmo, anarchijos, bakchanalijų palydovas. Jo žvilgsnis tikrai turėtų būti toks.

5.Caravaggio Dovydas, nugalėjęs Galijotą (1609-1610), Rembrandt Autoportretas (1655)

Paveikslo šaltinis.

Paveikslo šaltinis.

Vienas iš argumentų, kodėl šiuos paveikslus įtaisiau aukščiau už Rubenso šedevrą - jų autoportretiškumas. Žinojimas, kad į mus žvelgia realiai egzistavusių, save įamžinusių asmenų atvaizdai, sukelia papildomo virpulio (Caravaggio autoportretas - Galijoto galva). Visą likusį darbą atlieka abiejų tapytojų puikiai įvaldyta chiaroscuro technika - dramatizmo pagrindas.

4. Piromasni Kiemsargis (data nežinoma)

Paveikslo šaltinis.

Tos tamsios akys stebeilija tiesiai į tave. Ir mato VISKĄ. O pasakoja - dar daugiau.

3. Leonardo Da Vinci Mona Liza (1503)

Paveikslo šaltinis.

Apie jos žvilgsnį ir šypseną prirašyta tiek, kad užtektų visiems lietuviškos blogosferos serveriams. Aišku viena - nesvarbu, ką Džokonda slepia ar ko neslepia, įtaigiausių paveikslų dešimtukas negali apsieiti be šios drobės.

2. Caravaggio Tomas Netikintysis (apie 1602-1603)

Paveikslo šaltinis.

Scena, kai šv. Tomas kiša pirštą į Jėzaus žaizdą, šokiruoja dar dabar. Nors Biblijoje taip ir parašyta: "Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis." (Jn 20:27).

1.Edvard Munch Šauksmas (1893, 1895).

Tai paveikslas apie šiuolaikinio žmogaus siaubą. Kūrėme saugumą ir patogumą, užsimojome kontroliuoti gamtą. Vietoj to prisišaukėme du pasaulinius karus ir branduolinių sprogimų tragediją. Kartais užsimirštame ir pasijuntame beveik visagaliai. Todėl būna dar baisiau, kai kas nors išmuša pagrindą iš po kojų ir staiga suprantame, koks jis trapus. Fragmentacija ir anonimiškumas, vertybių nykimas, žmogiškumo stoka - tuščiau nei Europa po Maxo Ernsto lietaus. Jeigu visa tai suprastum ir išgyventum per akimirksnį, apimtų nežemiškas siaubas. Visa tai - ne baimės ir skausmo deformuotas veidas. Tai šauksmas. Begalinis, gilus, beprasmis. Litografija, mano galva, dar įtaigesnė.

Paveikslo šaltinis.

Paveikslo šaltinis.

Read more...

Džiugusis įrašas

Nesiskelbiau, kad štai, jau parašiau 200-ąjį įrašą - draugystės su mergina mėnesius skaičiuojame tik pirmais metais, ar ne?

Bet šįkart džiaugsmo tiek, kad norisi pasidalint. Labai nustebau netikėtai atradęs, kad "Kačių lopšiai" pakilo per vieną pagerank laiptelį ir pasiekė ketvirtą pakopą! Nauja paspirtis atkyviau bloginti.

Read more...

Į Europos parlamentą reikia rinkti asmenis, o ne partijas

Pastarosiomis dienomis uoliai apgailestaujama, kad lietuviai nesiveržia balsuoti Europos Parlamento (EP) rinkimuose. Ši tendencija matoma visoje Europos Sąjungoje(ES), mat žmonės vis dar nesupranta, kaip tie septyni šimtai veikėjų kažkur žemyno viduryje prisideda prie jų kasdienio gyvenimo. Bet, mano galva, yra būdas, kaip paskatinti mūsų tautiečius būti aktyvesnius - reikia leisti balsuoti už konkrečius politikus, o ne už partijas.

Europarlamentarus mes renkame vienoje daugiamandatėje pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu. Paprastai šnekant, išsirenkame partiją (koaliciją) ir penkiems politikams iš jos sąrašo atiduodame pirmumo balus. Tuo galimybė paremti atskirus politikus ir baigiasi. Kaip toje reklamoje: nori kitokio garnyro prie kepsnio - ne, negalima. Imk tokį komplektą, kokį duoda, ir džiaukis. Negali, pavyzdžiui, balsuoti už Vytautą Landsbergį, Leonidą Donskį, tėvą ir sūnų Paleckius (gal būtų pirmieji tokie ES?) bei dar juokais išsirinkti kokį nors veikėją, nemokantį nė vienos užsienio kalbos. Mat jie visi yra skirtinguose sąrašuose.

Pirmenybė atiduodama partijoms, o ne politikams. Žinant lietuvių meilę joms, nieko keista, kad dažnas nusispjauna į EP rinkimus. Tautiečiai kur kas aktyviau eina prie balsadėžių per prezidento rinkimus, nes gali balsuoti už konkretų asmenį. Ši tendencija, žinoma, nėra itin sveika demokratijai, tačiau kenkia mažiau nei žmonių apatija rinkimams. Be to, kadangi renkame 12 atstovų, galėtume sudaryti savotišką europietiškų politikų rinktinę, kurie visi tikrai nepriklauso vienai Lietuvos partijai.

Galų gale, už valstybės viduje veikiančias partijas prasilenkia su EP politinių jėgų struktūra. ES parlamentas visų pirma sprendžia visam blokui rūpimas problemas. Dirbti Europoje išrinkti Lietuvos atstovai nesusijungia į valstybės gynėjų frakciją ir nekovoja tik už savo tautiečių teises, o įsilieja į visą ES apimančias politines grupes. Tokiu būdu Seime besikapojantys politikai Briuselyje ir Strasbūre tampa frakcijos bičiuliais - nors tai, žinoma, netrukdo organizuoti bent parodomąsias pjautynes Lietuvoje. Šioje EP kadencijoje Liberalų ir demokratų aljanse už Europą dirbo ir Darbo partijos, ir Liberalų ir centro sąjungos deleguoti politikai.

Europa ilgai ginčijosi dėl bendros visoje Sąjungoje EP balsavimo tvarkos įvedimo, bet, kaip dažnai šiam blokui nutinka, geros iniciatyvos skendo pasiūlymų ir interesų gausoje. Šiuo metu egzistuoja tam tikros rinkimų sistemos gairės, tačiau kiekviena valstybė konkrečią tvarką renkasi pagal savo tradicijas ir poreikius. Pavyzdžiui, Liuksemburgo rinkėjai gali rinktis politikus iš skirtingų sąrašų. Maltoje ir Airijoje balsuojama už individualius kandidatus. Jei ES nesutars dėl bendros tvarkos, galbūt ir Lietuvai būtų naudinga žengti tokia linkme.

Štai - pasireiškiau:)

Read more...