Nekriziniai čigonai

>> 2009 m. vasario 24 d., antradienis

Vadinamuoju sunkmečiu mes linkę apriboti savo lūkesčius, iš dalies, beje, ir skatindami tą vadinamąjį sunkmetį, tačiau tai jau kita tema.

Esmė ta, kad labai retas kuris reikalauja kad ir, pavyzdžiui, didesnio atlyginimo. Dabar pasitenkimui užtenka vis dar turėti darbą. Sumenko reikalavimai ir maistui, gyvenamam plotui, automobiliams ar laisvalaiko pomėgiams - ko privalomąja tvarka nereikia, to dažnas apskritai atsisako.

Tačiau Užgavėnių čigonams ekonomikos dėsniai negalioja. Pernai ar užpernai už tą patį nuvalkiotą ketureilį, iš kurio kai kurie išspaudžia vos pirmąjį dvielį, jiems pakakdavo saujelės saldainių. Šiemet privalu įkrauti visą SAUJĄ. Dviejų litų taip pat mažoka - šįmet žvilgsniais išplėštų bent penkis.

Iš dalies suprantu - infliacija. Bet kaip ten su tais mažėjančiais lūkesčiais? O kokie jus aplankę čigonai - gyvenantys pagal ekonomikos dėsnius ar ne? 

Read more...

Savo kalbai

>> 2009 m. vasario 21 d., šeštadienis

Anot day.lt, šiandien švenčiama Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Atskiros Lietuvių kalbos dienos lyg ir neturime. Jos nėra Atmintinų dienų įstatyme, nors Seimo narys Gintaras Songaila prieš keletą mėnesių įregistravo pasiūlymą, jog tokia data esą galėtų būti lapkričio 18-oji. Jis motyvavo tuo, jog pernai tądien sukako 20 metų nuo tada, kai lietuvių kalbai Lietuvoje buvo atkurtas valstybinės kalbos statusas. Tiesa, savo kalbą mes galime pagerbti gegužės 7-ąją, kai minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Tačiau užteks biurokratijos. Esmė ta, kad kalbos diena, kaip ir pagarbintoji Valentino diena, turėtų būti ne saldybių persunktos 24 valandos kartą per metus, kai reklamos paskatinti visi staiga ima mylėti kokį nors objektą. Juk savo kalba, kaip ir meile, mėgaujamės kasdien. Taip pat, kaip ir puoselėjame, jei turime bent po šaukštą kokybiškos masės galvoje ir širdyje. Vėl grįžtu prie senos giesmėles, kad tai, ko galbūt trūksta, yra kartais atkreipti dėmesį ne į sistemą, o į jos grožį.

Read more...

Šaraškino kontoros

>> 2009 m. vasario 19 d., ketvirtadienis

Pasirodo, kad yra įmonių, kurios oficialiai gali būti vadinamos Šaraškino kontoromis ir niekas neturi teisės įsižeisti:) (žr. paskutinį žinutės sakinį).

Read more...

Taupymo spektaklis

>> 2009 m. vasario 17 d., antradienis

Remigijus Vilkaitis - talentingas aktorius, todėl ir ministrą vaidina įsimintinai. Deja, Lietuvoje trūksta gerų scenaristų, o tie, kurie nors kiek stiprūs, turbūt kratosi bet kokių reikalų su Kultūros ministerija. Todėl aktoriui dažnai tenka improvizuoti.

Paskutinė improvizija išties gali šokiruoti auditoriją. Koreguodama „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009" programą, ministerija nuskabė ir tokius renginius kaip Andriaus Mamontovo inicijuota Gatvės muzikos diena, festivalis „Be2gether“ ir „Išgyvenimo stovykla „1984“.

Pasivaikščiojimo po sovietinį bunkerį ir festivalio prie Baltarusijos sienos rėmimas gali kelti diskusijų. Žiūrint į "Išgyvenimo stovyklos" kainas sunku įžvelgti filantropijos užuomazgų. "Be2gether" jei kas ir turėtų remti, tai nebent Užsienio reikalų ministerija, kuri iki šiol tikrai nebuvo šykšti. Lankytojai taip pat suploja savo dalį.

Tuo tarpu taupyti Gatvės muzikos dienos sąskaita atrodo gana juokinga. Kultūros sostinės organizatoriams reikia sutaupyti arba papildomai gauti apie 7 mln. 55 tūkst. litų. Anot A.Mamontovo, jo orgnizuojamo renginio sąmata - 33 tūkst. litų. Tai sudaro maždaug vieną 214-ąją visų trūkstamų lėšų. Kitas palyginimas - dainos miesto gatvėse galėtų skambėti maždaug savaitę už tuos pinigus, kurie skirti šioms skulptūroms prie Neries. Apie susidomėjimo mastus net nelabai yra ką sakyti. Gatvės muzikos diena apima per tris dešimtis Lietuvos miestų ir įpučia visų pirma Vilniui tiek gyvybės, kad šūkis "Culture live" pagaliau įgyja prasmę. Tai toks renginys, į kurį tikrai gali atvykti užsieniečių, kurių mes taip laukiam, bent jau kalbomis. O svarbiausia - jame gali dalyvauti visi norintys, ir ne tik nori, bet ir veržiasi.

Belieka tikėtis, jog šita istorija dar nebaigta. O gal mes tiesiog kažko nežinome ar neiškaistėme iš ministerijos siųstų signalų? Galbūt nuspręsta, jog šių projektų organizatoriai lengviau ras lėšų patys? Kas, beje, visai tikėtina...

Beje, finansavimas Kultūros ministerijos siūlomoje programoje nubrauktas ir šiems renginiams: „Menas netikėtose erdvėse“, „LUX festivalis“, konkurso „Mano kiemas - meno kiemas 2009", „Europos menų mokykla“, „Kitas žmogus, kitas filmas“, „Pasaulio kino žvaigždės atranda Vilnių“, parodos „Laikas fotografijoje. 1960 – 2009“, „Folkšokas“ ir t.t. Nesu labai įsigilinęs, todėl apie daugumą jų nelabai ką turiu pasakyti. Tiesa, kažkodėl netikiu, kad "Menas netikėtose erdvėse" irgi surytų pusę biudžeto.

Read more...

Dienos karikatūra

>> 2009 m. vasario 13 d., penktadienis

Nieko asmeniško, bet tikrai taiklus pokštas iš Alfa.lt.

Read more...

Tikiuosi vieno mero

>> 2009 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Jei Vilniuje vis dėlto nebus dviejų merų, gausime bent lašelį džiaugsmo. Nes vienas dalykas, kai visokie kuriozai vyksta vidutinio dydžio savivaldybėje - tokioje kaip Trakai. Visai kas kita, kai valdžios negali pasidalinti politikai, valdantys šalies ir Europos kultūros sostinę, didžiausią Lietuvoje gyventojų skaičiumi ir sukuriamu BVP.

Ne, tai nėra koks nors vilnietiškas snobizmas, tiesiog viltis, kad į valstybės sostinės savivaldą išrinkti politikai mato bent kiek toliau nei per savivaldybės pastato langus.

Nežinia, ar viskas gana greitai sprendžiasi dėl kažkokių užkulisinių žaidimų, ar dėl tam tikrų veikėjų orumo, aišku tik štai kas: nei vienai, nei kitai pusei Trakų scenarijus patrauklumo nepridėtų. Ir šiaip dažnai atrodo, jog eiliniam miestiečiui nelabai rūpi, kokia mero pavardė, svarbu, kad gatvės būtų tvarkingos, viešojo transporto parkas nebankrutuotų, o Katedros neužstotų naujas prekybos centras.

Read more...

Greičiausias kelias į Palangą

>> 2009 m. vasario 10 d., antradienis

Kas kartą, kai gaunu "newsletterį" iš "AirBaltic", prisimenu tą laišką prieš porą savaičių, kai man atsiuntė pasiūlymą skristi į Palangą per Rygą:)

Read more...

Ar mums reikia prezidento?

>> 2009 m. vasario 9 d., pirmadienis

Po to, kai Laima Andrikienė pasakė labiau "taip" nei "ne" šių metų šalies vadovo rinkimams, o "Tvarka ir teisingumas" oficialiai kandidatu pasirinko Valentiną Mazuronį, pradėjo sklaidytis abejonės, kad Lietuvoje nebėra politikų, trokštančių būti prezidentais. Taigi šio posto jiems vis dar reikia. Tačiau ar prezidento reikia rinkėjams?

Kartais atrodo, jog tauta labiausiai nori simbolio, kurį galėtų mylėti. Ko nors panašaus į karalių, beveik karalių ar didžiuosius kunigaikščius, apie kuriuos pasakoja didingoji Lietuvos istorija, kol prie jos nepriskrenta visokie veikėjai, pasižymintys kritiniu mąstymu. Tai galima pajusti, kai pagrindinis argumentas per prezidento rinkimus tampa "patinka" arba "nepatinka", o ne ką jis nuveikė iki šiol, kokios jos pažiūros ir panašiai. Kita vertus, taip jau surašyta mūsų Konstitucija, kad prezidentas turi būti nepartinis, taigi, be realios politinės linijos.

O kai šalies va(l)dovas išrenkamas, jis tampa populiariausiu žmogumi šalyje, nebent susilaukia kokios apkaltos. Didžiausias įdomumas tas, jog skirtingai nuo LDK valdovų, dabartinis prezidentas tuo labiau mylimas, kuo mažiau reiškiasi priimant svarbius sprendimus. Keisčiausias paradoksas - kad dalis tautos norėtų, jog pirmasis šalies asmuo būtų tvirtas ir įsivaizduoja (taigi galbūt ir pageidautų), jog jis turi daug daugiau galių nei iš tiesų.

Ten, kur tiek daug maišalynės, reikia neeilinių gabumų politiko. Reikia tikėtis, jog tokį ir išsirinksim. Tuomet po 5 metų, prieš kitus rinkimus, galbūt nebekils klausimo, ar mums reikia prezidento. Tik mąstysim, kurį imt.

Read more...

Tele2 "ima" blogosferą

>> 2009 m. vasario 4 d., trečiadienis

Tele2 ryšių su visuomene vadovas Andrius Baranauskas rado efektyvų būdą gerinti bendrovės įvaizdį - tiesioginį bendravimą su blogeriais. Pastaruoju metu tinklaraščių įrašų komentaruose jis praktiškai "gyvai" sprendžia aprašomas problemas. Bėda ta, kad specialistui tenka užsiimti tuo, ką turėtų atlikti klientų aptarnavimo skyrius. Kita vertus, jo darbai - nesudėtingi, nereikalauja finansinių investicijų ir, svarbiausia, viešinami.

Pirmą kartą į blogosferoje suaktyvėjusį A.Baranauską dėmesį atkreipiau prieš maždaug savaitę tyrinėdamas Nežinau.lt blogoramą.

Skaičiau apie Šarūno 9 mėnesius trunkantį ginčą su Tele2, kuri išrašė jam 800 litų sąskaitą už Maroke įvykusius pokalbius tarp jo numerio ir...jo numerio. Komentaruose radau Tele2 ryšių su visuomene vadovo atsiprašymą, pasiūlymus, ką daryti, ir jo kontaktus kitiems nelaimėliams. Kaip suprantu, problema išsisprendė, nors Šarūnas labiausiai liko patenkintas vieno žmogaus, o ne visos bendrovės darbu.

Netrukus ėmiausi toje pat blogoramoje paminėto Artūro įrašo apie kontorą, kuri bando iščiulpti iš žmonių pinigus, siųsdama atlikto IQ testo rezultatus tik mokama SMS žinute, kurios kaina auga lyg ant mielių. Komentaruose - A.Baranausko patikinimas, jog su šios paslaugos teikėjais Tele2 jau prieš kurį laiką nutraukė sutartį, nes įtarė galimą sukčiavimą. Vėlgi - kontaktai norintiems kreiptis.

Po to radau (nors ir anksčiau išdėstytus) Karolio priekaištus Tele2 savitarnos svetainei. Komentaruose - kur buvęs, kur nebuvęs A.Baranauskas su kai kuriais paaiškinimais, pasižadėjimais taisytis ir savo kontaktais. Žavu.

Nusprendžiau kreiptis ir aš, nes nuo pernai kovo taip pat turėjau asmeninę bėdą. Tą mėnesį savo vardu persirašiau sutartį su Tele2, kuri tuo metu jau galiojo kelerius metus. Nors man salone aiškino, jog nieko keisti nereikia, turėjau susiprasti, kad galėjo pasikeisti mokėtojo kodas. Tačiau taip išėjo, kad nedidelę sumelę - 9,75 lito - sumokėjau senuoju kodu. Po kiek laiko gavęs Tele 2 žinutę, jog esu skolingas už suteiktas paslaugas, paskambinau konsultacijų telefonu ir išsiaiškinau - viskas dėl to mokėtojo kodo. Mergina žavingu balsu man pažadėjo, jog mano ne ten sumokėti pinigai netrukus bus nukreipti, kur reikia.

Deja, tai buvo tik ilgos epopėjos pradžia. Nuo to laiko man kas mėnesį sąskaitoje ir SMS pranešdavo apie skolą, o aš skambindavau į klientų aptarnavimo centrą ir vis aiškindavausi tą pačią beprasmybę ir išklausydavau tuos pačius pažadus. Kai buvau užsienyje, neva viršijęs kredito limitą, netgi likau be ryšio.

Tuomet parašiau Tele2 laišką, o man atsakė pažadu, jog viską išspręs atitinkami skyriai. Taip ir tęsėsi, keitėsi tik būdas, kuriuo aš kreipdavausi: informacijos telefonu, laišku ar niekaip. Sakysite, ta suma - mažiau nei 10 litų, argi verta šakotis? Bet tai jau buvo tapę principo reikalu.

Tačiau vakar, vos parašęs Andriui laišką, per 20 minučių gavau atsakymą, jog jis pasidomės. Po kelių laiškų ir skambučių paaiškėjo, jog istorija kurioziška kaip turi būti. Jau pernai rugpjūtį, greičiausiai po pirmojo mano graudaus laiško, gavau sąskaitą už liepos mėnesį, kuriame buvo mįslinga eilutė - beveik 20 litų kompensacija. Tuomet į ją neatkreipiau dėmesio, o ir Tele2 atstovai nei sąskaitoje kaip nors paaiškino, nei tolesniame mūsų bendravime apie tai užsiminė. Sužinojau tik vakar. Tele2 ryšių su visuomene vadas teisinosi frazėmis, kurių pagrindinę mintį būtų galima apibrėžti kaip vidinės komunikacijos trūkumas.

Šiaip ar taip, noriu pagirti patį A.Baranauską. Jis parodė pavyzdį, jog ryšiai su visuomene - tai ne tik pranešimų spaudai rašymas. Tiesioginis bendravimas su klientais be proto svarbus bendrovės įvaizdžiui, o problemų sprendimų kokybė ir operatyvumas - ypač ryškus portreto štrichas.

Įdomi šiuo atveju blogosferos įtaka. Blogoramose ar panašiose tinklaraščių apžvalgose ryšių su visuomene atstovai gali pernelyg negaišdami laiko sužinoti apie klientų problemas ir jas spręsti ganėtinai viešai - pasiskundę blogeriai dažniausiai linkę aprašyti savo problemų sprendimo būdus. Padėdamas vienam, dar bent keliolikai, keliasdešimčiai ar netgi keliems šimtams skaitytojų gali sužadinti pasitikėjimą savo įmone.

Klaustukų kelia faktas, jog visomis šiomis problemomis rūpinasi vienas žmogus. Negi jis spėtų padėti visiems norintiems? Nebent naujieji Tele2 ryšių su visuomene partneriai nuims visus kitus darbus nuo jo pečių:)

Read more...

Ginčykimės dėl vėliavos!

>> 2009 m. vasario 1 d., sekmadienis

Mes, lietuviai, esam filosofų tauta. Kodėl? Nes reguliariai viskuo suabejojam, net pamatiniais dalykais.

Štai įvairiomis progomis mėgstame pasiginčyti, kokia iš tiesų turėtų būti valstybės vėliava: dabartinė trispalvė, šiemet atšventusi devyniasdešimtmetį, ar per amžių glūdumas iki šių dienų atjojęs Vytis?

Nors nespjauname į geltonos, žalios ir raudonos spalvų audinį, o iškeltas ant stiebo jis mums sukelia patriotinius jausmus, diskusijose dažniau laimi baltas Vytis raudoname fone. Pastarasis esą labiau atspindi tautos istoriją, atrodo iškilmingiau, galų gale, turi šaknis. O trispalvė neva sukurta beveik atsitiktinai XX amžiuje. Maža to, ji kai kam primena tokių šalių draugiją, tarp kurių rimčiausiai atrodo "kokia nors" Gana.

Tačiau "Balse" publikuojamame rašinyje pateikiami duomenys, kad dabar mums įprastų trijų spalvų derinys buvo gana plačiai ir reguliariai naudojamas valstybės simbolikoje nuo XVI a. Žygimanto Augusto laikų. Nebuvo taip, kad atėjo 1917-ieji ir J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius bei T. Daugirdas staiga "iš oro" nuaudė dabartinę mūsų vėliavą. Tai suintrigavo perskaityti ir pirmąją Violetos Rutkauskienės straipsnio apie valstybės vėliavas dalį.

Na gi, kas iš tiesų teisus? Kokios mes norime vėliavos?

Man svarbiausia, kad vyktų diskusija, nes pasirinkus nors ir tokį kampą kaip heraldika, galima visuomenę su tiek daug įdomių Lietuvos istorijų dalykų supažindinti, jog net saldu darosi.



Nuotraukos: lrs.lt, daylife.com

Read more...

  © Blogger template Digi-digi by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP